GENEROLO VINCO GRIGALIŪNO-GLOVACKIO DVIGUBOS PAVARDĖS PASLAPTIS

Vincentas Grigaliūnas gimė Jiezne, Kvintų dvaro kumetyne 1885-08-09, kaip Onos Grigaliūnaitės nesantuokinis sūnus (LVIA f 1049, ap. 1, b. 15, nr.141, l. 69). Generolas savo knygoje 21 psl. rašo: „Aš gimiau labai silpnas ir beveik aklas. Tėvelio namie nebuvo, nes buvo kažkur iškeliavęs dirbti. Senelis neseniai buvo miręs“. Senelis Motiejus Grigaliūnas mirė 1882-07-20, palikdamas skurdžioje lūšnelėje našlę Oną Grigaliūnienę (Sideravičiūtę) su pulku vaikų. Duktė Ona Grigaliūnaitė (g. apie 1861 m.) buvo vyriausia, tad jai teko ne tik vienišos motinos dalia, bet ir rūpestis pasiligojusia motina ir savo dviem jaunesniais broliais ir keturiomis seserimis. Tai buvo generolo pirmas melas apie nebūtą tėvą. Patėvis, 48 m. jaunikis iš Užuguosčio Stanislovas Glovackis į šeimą atėjo tik po 6 metų - 1901-02-11. (LVIA f. 1049, ap. 1, b. 31, nr.21, l. 44). „ Kaip sugyveno mano tėvai, tai ne mano reikalas spręsti, o juo labiau teisti. <...> Viena man yra aišku: iš jo paveldėjau matematiškus gebėjimus“ (19 psl.).

Vinco Grigaliūno, Onos Grigaliūnaitės nesantuokinio sūnaus, gimusio 1885-08-09, krikštas Jiezno RKB. 1907 m. metrika taisyta, įrašant įtėvio Stanislovo Glovackio pavardę.

Išsaugojęs ir su savimi į emigraciją išsivežęs visus dokumentus, iškarpas iš laikraščių apie save, šeimos nuotraukas, neparodė knygoje tik dviejų svarbių dokumentų: Balstogės gimnazijos ir Vilniaus karo mokyklos baigimo pažymėjimų. Be abejo, juose jo pavardė – Grigaliūnas. Tačiau Vincas visą laiką save vadina Glovackiu, tokia pavarde prisistatė ir Vilniaus bajorų teismo pirmininko Antano Rusecko šeimai, į kurio namus nekviestas užsuko su draugu. Tarnavęs dvaruose kaip bajorų vaikų mokytojas, pramokęs gerų manierų, pakankamai išsilavinęs ir iškalbingas, Vincas susuko galvą Rusecko vyriausiai iš keturių dukrų. Kai artėjo į pabaigą jo mokslai karo mokykloje, Vincas rašo: „1906 m. spalio mėn. pradžioje labai iškilmingai paprašiau senųjų Ruseckų leisti man pasikalbėti su jais vienais, be liudininkų“ (135 psl.). Pokalbis buvęs ilgas. Manau, kad jo metu Vincas Grigaliūnas turėjo pasakyti ir savo tikrąją pavardę bei kilmę. „"Kas iš to, kad linksmas ir guvus, bet plikas, kaip tilvikas ir, be to, lietuvis mužikas " – taip savikritiškai save pristatė skaitytojams būsimas bajoro žentas (141 psl.). Kas buvo ta panelė Valda, kurios rankos paprašė Vincas? „Panelė Vanda buvo kilmingųjų mergaičių instituto paskutinės klasės mokinė. Taip pat lankė ir meno mokyklą, nes buvo gabi dailei. Tą gabumą, matyt, buvo paveldėjusi iš savo antros eilės senelio ir dėdės, Ruseckų pasaulinio masto dailininkų, Krokuvos meno akademijos profesorių. <...>  Dėl savo ypatingo savotiško grožio bei didelio panašumo, panelė Vanda buvo parinkta modeliu Emilijos Pliaterytės portretui“, - citata iš generolo knygos, 123 psl.

Ruseckai sutiko išleisti dukrą Vandą už Vinco, o bajoras Ruseckas skubiai ėmė taisyti padėtį, mat jo giminė ir taip reiškė didžiulį nepasitenkinimą būsimu nekilmingu ir neturtingu jaunikiu. Taip po 22 metų Jiezno bažnyčios knygoje šalia Vincento Grigaliūno krikšto metrikos atsirado įrašas: „Vilniaus Dvasinės Konsistorijos 1907 m. birželio 4 d. nurodymu Nr.1107, pagrįstu Vilniaus apygardos teismo 1907 m. kovo 4 d. nutartimi nesantuokinį valstietės Onos Grigaliūnaitės sūnų Vincentą pripažinti įteisintu Stanislovo, Jono sūnaus, Glovackio ir Onos, Motiejaus dukros, Grigaliūnaitės vaiku. Įrašas atlikas 1907 m. birželio 26 d. Pasirašė Merkinės dekanas kun. Kakarieko“. (LVIA f 1049, ap. 1, b. 15, nr.141).

Tačiau tuo metu Vincas jau buvo baigęs karo mokyklą ir motinos mergautinė pavardė, matomai, liko neištaisyta, nes Vinco dukra ir sūnus pačio tėvo ranka po jų portretais įvardinti Grigaliūnais (145 ir 284 psl.). Knygos gale po visomis šeimos nuotraukomis, darytomis 1938 m. ir vėliau, jau įrašyta tik Grigaliūnų pavardė.

Viso pasakojimo apie savo gyvenimą tėviškėje metu, Vincas negailėjo aštrių, pajuokiančių, niekinančių ir, manau, išgalvotų istorijų apie tenykščius bajorus, kurių namuose ruošė jų vaikus mokyklai. Apie tai patariu patiems paskaityti, kad suprasti, koks žmogus buvo Vincas Grigaliūnas, dėl kurio vėliau, pasako jo paties, tie „plikbajoriai“ mušėsi, kuris pirmas atvarys vežimą į stotį, pasitikti jaunikaičio iš Vilniaus, kuris pirmas pakvies į dvarą Kalėdų švęsti, kurie svajojo jį į žentus gauti...  

Karininkams galima buvo vesti tik sukakus 24 m., tad Vincas Grigaliūnas išvyko į tarnybos vietą Turkestane. Po dviejų metų išsiruošė į Vilnių vesti Vandos. Pakeliui „Taškente aplankiau prof. kun. Pranaitį. <...> Sužinojęs, kad mano sužadėtinė priklauso šv. Rapolo parapijai, kuriai vadovavo prel. Adamavičius, jo kolega iš Dvasinės akademijos, parašė šiam laišką, pavesdamas suruošti iškilmingiausias apeigas“ (193 psl.). 

Podporučiko Vinco Glovackio ir bajoraitės Vandos Heliodoros Ruseckaitės santuoka 1909-10-15 Vilniaus šv. Rapolo RKB. Jaunojo tėvai bajorai Stanislovas Glovackis ir Ona Grigaliūnaitė. Jaunosios tėvai bajorai Antanas Ruseckas ir Marcijona Ruseckaitė.

Nors per visą bažnyčią buvęs išklotas raudonas kilimas, o santuokos metrikoje Vinco tėvai įrašyti kaip bajorai, tačiau vestuvės nebuvo iškilmingos. Vien šeimos nariai  susėdo prie savo svetainės stalo, neatvyko nei vienas Ruseckų giminaitis, neatvyko ir Vinco tėvai. „Gaila, kad maniškių nieko nebuvo, nes mano mamytė negalavo, o tėvelis kažkur buvo darbe“, - taip jaunikis pateisino savo tėvų neatvykimą į vienintelio sūnaus vestuves.

1919 m., ištaikęs progą, pulkininkas Vincas aplankė Užuguostį. Mama buvo mirusi, „tėvelių namai, kaip ir daugelio kitų, dėl karo veiksmų buvo supleškinti iki pamatų. Netekęs mamytės, netekau ir namų, nes pamotė paprasta, beraštė kaimietė man buvo visai svetima. Negalėjau iš jos gauti nė mažiausio drabužėlio ar daiktelio, kuriuos mamytė buvo palikusi man ir marčiai“ (196 psl.). Ši istorija, tiesą sakant, mane pribloškė: tėvų namai sudegė iki pamatų, o pulkininkas Glovackis reikalavo kažkokių „rūbelių“...

Vincui Glovackiui išduota suklastota krikšto metrikos kopija. Tėvas nurodytas Motiejus. Jiezno RKB, 1919-09-23, kleb. kun. Galaunė.

Supykęs ant įtėvio, nuvyko pas Jiezno kleboną kun. Galaunę ir gavo iš jo suklastotą krikšto metrikos kopiją: „Vincas Glovackas, sūnus Motiejaus ir Onos Grigaliuniukės...“ Priminsiu, kad Motiejus – Vinco senelis. Su šia kopija Vincas Glovackis kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu jį nuo 1919 m. vadinti Glovackiu-Grigaliūnu. Tiesa, Prezidentui patenkinus jo prašymą, Vinco pavardė rašyta kita tvarka nei įsakyme - Grigaliūnas-Glovackis. Su tokia pavarde tėvas ir sūnus gavo naujus lietuviškus pasus, o žmonos pase – tik Glovackienės pavardė. Emigracijoje visa sūnaus šeima naudojo tik Grigaliūno pavardę.

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Vadovaudamasis pono Krašto apsaugos Ministerio pristatymu iš 1919 m. spalio 9 d. <...> sutinku su jo, 2-jo pulko vado karininko Vinco Glovackio, noru, kad vadintųsi 
Glovackiu-Grigaliūnu, ir įsakau, kad jo dvailytoji pavardė visuose teisės santykiuose ir bendravimuose būtų teisėtai privaloma. Pasirašo Valstybės Prezidentas A. Smetona ir Krašto apsaugos Ministerijos Valdytojas ir laikinai einąs Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas G-L Liatukas. 1920 m.

Šaltiniai:

1. Grigaliūnas-Glovackis Vincas. Generolo atsiminimai. I dalis. Carų imperijoje. V., 2017;
https://biblioteka.lka.lt/data/PDF-leidiniai/2016-2020/2017-Grigaliunas-generolo%20atsiminimai-Id.pdf

2. Jiezno ir Vilniaus šv. Rapolo RKB krikšto, santuokų ir mirties metrikų knygos.

3. Mano sudarytas Grigaliūnų-Glovackių-Ruseckų genealoginis medis GENI platformoje https://www.geni.com/family-tree/index/6000000177348482846