Klajonės į praeitį

  KAI KAPAS NUŠLUOJAMAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS Veiverių kapinėse pačiame centre, kur palaidoti kilmingesni ar turtingesni veiveriškiai, jau prismaigstyta lentelių „Kapas neprižiūrimas...“ Naikintinas, perleidžiamas norintiems palaidoti savo artimuosius ant svetimų kaulų. Vienas iš kapų jau sulygintas su žeme, paminklas nuverstas, metalinės lentelės su užrašytais palaidotųjų duomenimis – nuluptos. Dvi plokštės su skirtingomis pavardėmis lyg ir ne giminių, tačiau kažkas tarp jų turi būti bendro. Noriu, kad bent jau išliktų kažkoks prisiminimas apie tą šeimą, kai paminklo liekanos iškeliaus į sąvartyną... Vienoje yra užrašas, kad čia ilsisi kūnas BRONISLAVOS IŠ JUDZENTOVIČIŲ GORČINSKIENĖS, mirusios 1893 m. kovo 17 d. Kitoje plokštėje užrašyta, kad tai TEODOROS IŠ GAURONSKIŲ RAMANAUSKIENĖS kapas, kuri mirė 1894 m. sausio 1 d. Vartau Veiverių bažnyčios knygas ir randu, kad Bronislava, Paviemuonių palivarko valdytojo Tomo Gorčinskio žmona, mirė 41 metų amžiaus, Bernardo ir Cholastikos Staw...

  KUNIGŲ MARMŲ DINASTIJA PRIENŲ BAŽNYČIOJE Senosiose Prienų kapinėse, vakarinėje, vadinamoje turtingųjų, dalyje yra išlikęs didelis marmuro antkapis, aptvertas metaline tvorele, su žiojėjančia išdraskyto jo amžinojo poilsio rūsio skyle. Čia palaidotas Prienų bažnyčios administratorius kunigas Pranciškus Marma. Tai ketvirtas pagal senumą šių kapinių antkapis. Užrašas - lenkų kalba: "Čia ilsisi kūnas / kunigo Pranciškaus Marmo / g. 1835 spalio 17 d. / m. 1876 sausio 6 d." Trumpa Pranciškaus Marmos biografija: į Seinų kunigų seminariją įstojo 1854 m. kovo mėn. Kunigu įšventintas 1858 m. spalio 24 d. 1858–1859 m. paskirtas į Berznyko parapiją vikaru, 1859–1861 m. vikaru į Gražiškių filiją, 1862 - 1863 m. buvo Vilkaviškio parapijos vikaru. Nuo 1866 m. - Krasnapolio parapijos vikaras. Kunigo Pranciškaus Marmos kapas 2019 m. Prienš senosiose kapinėse           Pasakojant apie kun. Pranciškų, negalima nepaminėti jo brolių, pusbrolių ir jau jaunesnės k...

 ATRASTA SENOJI VIEKŠNIŲ KAPINIŲ KOPLYČIA (1812 m.) Mažeikiškis Algirdas Nagys, lankydamas savo giminės kapavietę Viekšnių senosiose kapinėse, jau prieš porą metų pastebėjo šalia iš po samanų kyšantį plokščią akmenį. Šiose kapinėse yra ne vienas antkapis, gulintis lygiai su žemės paviršiumi, neaptvertas tvorele, todėl vyras pamanė, kad tai dar vienas toks antkapis. Akmuo pasislėpdavo tai po lapais, tai po sniegu, tačiau prieš savaitę jį nesiliaujantis sausio lietus apnuogino tiek, kad Algirdas pastebėjo jame iškaltas raides. Nieko nelaukęs, plikomis rankomis nukasė samanas ir žemių sluoksnį ir suprato, kad rado ne šiaip antkapį, o kažką svarbiau. Nuotrauką atsiuntė man, jau kelis metus skaitmeninančiai Viekšnių senąsias kapines ir aprašančiai įdomesnius palaidojimus. Aš ją persiunčiau pažįstamai klasikinės filologijos specialistei ir ji patvirtino, kad akmenyje iškaltame tekste parašyta „TITULUS ECCLESIAE S. MICHAELIS ARCHANGELI 1812“ (Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia 1812). Buvo tik...