Klajonės į praeitį

  GENEROLO TEODORO DAUKANTO TĖVŲ MEILĖS ISTORIJA Dabartiniame Telšių rajone XIX-XX a. pradžioje buvo Mitkaičių akalica (bajorkaimis). Jame knibždėti knibždėjo bajorų. Ko gero, neturtingų, be dvarų, bežemių, Tai liudija santuokos su aplinkinių parapijų pasiturinčių valstiečių vaikais. Tačiau čia gyveno ir labai turtingas bajoras, daktaras Jurgis Daukantas, kurio sūnaus meilė neturtingai bajoraitei sukėlė tikrą audrą ir pasipriešinimą. Važiuoju į Mitkaičius. Vos įėjus pro vartus, žvilgsnis užkliuvo už vienišo paminklo, atokiau nuo kitų, priešais senąją koplyčią. Daktaro Jurgio Daukanto kapas Mitkaičių kapinėse. Čia ilsisi daktaras Jurgis Petras Daukantas, paprašęs po mirties jį palaidoti ne Sedoje, kur jis gyveno paskutinius savo gyvenimo metus savame Tiškų dvare, bet gimtuosiuose Mitkaičiuose. Kas šiam turtingiausiam apylinkių bajorui pastatė paminklą, nurodydamas neteisingus mirties metus ir užkietėjusiam lenkomanui tekstą iškalė lietuviškomis raidėmis, iki šiol išlieka paslaptim...

  ŠALTUPIO DVARO ISTORIJAI SUDĖTI PASKUTINIAI TAŠKAI Prieš 222 m. (1804-08-26) Prienų parapijoje, Šaltupio dvare po devinto vaiko gimdymo mirė Ignoto Šukštos žmona Brigita. Jai buvo tik 33 metai. Liko keturios paauglės dukros ir du sūneliai. Liudvikui buvo metukai, Jonui – tik savaitė. Netrukus mirė ir sūnus Liudvikas. Visi palaidoti Prienų bažnyčios šventoriuje įrengtame Šukštų šeimos rūsyje. Į Šaltupio dvarą padėti sūnui atvyko Ignoto motina, našlė Rozalija Šukštienė, Leliūnų seniūnienė. Ji mirė 1807-09-22 Šaltupyje ir palaidota tame pačiame šeimos rūsyje. Poros metų paieška, pažintis su gausiu būrių Šukštų giminių Lenkijoje ir Lietuvoje padėjo išspręsti mįslę, kas tokie palaidoti Prienų senosiose kapinėse esančiame dideliame giminės kape. Kur palaidotas 94 metų Ignotas Šukšta, kodėl kartu su juo Šaltupio dvarą nuo XIX a. vidurio valdė ne vienintelis jo sūnus Jonas, o Leonas Šukšta? Kas jis toks, koks jo giminystės ryšys su senuoju Ignotu? Kas tokios Virginija (m. 1869 m.) ir V...

  UŽMIRŠTAS 1863 M. SUKILIMO TREMTINYS Slaptas ypatingų po 1863-1864 m. sukilimo stremtinių konvojus į Sibirą Šio kunigo net kapas Kruopių kapinėse (Akmenės raj.) suskaitmenintas kaip nežinomas, nors man nesunkiai pavyko jį rasti, nes palaidotas šalia kitų šios parapijos kunigų, ir perskaityti užrašą antkapyje nebuvo sunku: „Czia / ils Kuniga / J. LEONAWICZES / miri / 1881 m. / majaws m. 25 d.“ Vikipedijoje „Kruopių bažnyčia“ paminėtas kunigas-tremtinys, tačiau jo pavardė parašyta klaidingai. Lotyniškose, lenkiškose metrikose jo pavardė - Leonowicz, rusiškuose tremties dokumentuose – Леонович, o antkapyje žemaitiškai Leonawiczes, tačiau ne LeVanavičius, kaip parašyta vikipedijoje ar Akmenės krašto enciklopediniame žodyne (AKEZ). Jono pavardės keitimo istorija gana intriguojanti. XIX a. pradžioje valstiečio vaikui įstoti į kunigų seminariją nebuvo taip paprasta. Gal būt, parapijos kunigų pastebėtas gabus vaikas buvo rekomenduotas siekti mokslų, krikšto metrikoje „suponinant“ valsti...

  GENEROLO VINCO GRIGALIŪNO-GLOVACKIO DVIGUBOS PAVARDĖS PASLAPTIS Vincentas Grigaliūnas gimė Jiezne, Kvintų dvaro kumetyne 1885-08-09, kaip Onos Grigaliūnaitės nesantuokinis sūnus (LVIA f 1049, ap. 1, b. 15, nr.141, l. 69). Generolas savo knygoje 21 psl. rašo: „Aš gimiau labai silpnas ir beveik aklas. Tėvelio namie nebuvo, nes buvo kažkur iškeliavęs dirbti. Senelis neseniai buvo miręs“ . Senelis Motiejus Grigaliūnas mirė 1882-07-20, palikdamas skurdžioje lūšnelėje našlę Oną Grigaliūnienę (Sideravičiūtę) su pulku vaikų. Duktė Ona Grigaliūnaitė (g. apie 1861 m.) buvo vyriausia, tad jai teko ne tik vienišos motinos dalia, bet ir rūpestis pasiligojusia motina ir savo dviem jaunesniais broliais ir keturiomis seserimis. Tai buvo generolo pirmas melas apie nebūtą tėvą. Patėvis, 48 m. jaunikis iš Užuguosčio Stanislovas Glovackis į šeimą atėjo tik po 6 metų - 1901-02-11. (LVIA f. 1049, ap. 1, b. 31, nr.21, l. 44). „ Kaip sugyveno mano tėvai, tai ne mano reikalas spręsti, o juo labiau teisti...

 VIENAS KRYŽIUS DVIEMS BROLIAMS-SAVANORIAMS BAJORŲ JEZERSKŲ GIMINĖS ISTORIJA  Prienų senosiose kapinėse yra išlikęs tik vienas Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio kryžius. Praėjusiais metais Lietuvos kario savanorio Jono Jezersko kapas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukime „Lietuvos piliečiai“ kvietė vyrus stoti į jaunos atsikūrusios valstybės krašto apsaugą ir paskelbė įstojusiųjų garantijas: savanoriai bus aprūpinti žeme, šeimos kas mėnesį gaus 50 markių pašalpas. Valstybė buvo tokia neturtinga ir nepasiruošusi kariuomenės kūrimui, kad į kariuomenę stoję savanoriai gaudavo tik kepurę, diržą, tautiškų spalvų trikampį ant kairės rankovės. Uniformas gavo tik po kelių mėnesių. Kas skatino jaunuolius stoti savanoriais: pažadėtas žemės gabalėlis ar patriotizmas? Dažnai žmogaus ekstremalių poelgių šaknų ieškoma jo šeimoje. Šiame pasakojime ir apžvelgsiu vienos šeimos, netekusios dviejų sūnų, istoriją. Bajoras Antanas Jez...