ŠALTUPIO DVARO ISTORIJAI SUDĖTI PASKUTINIAI TAŠKAI

Prieš 222 m. (1804-08-26) Prienų parapijoje, Šaltupio dvare po devinto vaiko gimdymo mirė Ignoto Šukštos žmona Brigita. Jai buvo tik 33 metai. Liko keturios paauglės dukros ir du sūneliai. Liudvikui buvo metukai, Jonui – tik savaitė. Netrukus mirė ir sūnus Liudvikas. Visi palaidoti Prienų bažnyčios šventoriuje įrengtame Šukštų šeimos rūsyje.

Į Šaltupio dvarą padėti sūnui atvyko Ignoto motina, našlė Rozalija Šukštienė, Leliūnų seniūnienė. Ji mirė 1807-09-22 Šaltupyje ir palaidota tame pačiame šeimos rūsyje.

Poros metų paieška, pažintis su gausiu būrių Šukštų giminių Lenkijoje ir Lietuvoje padėjo išspręsti mįslę, kas tokie palaidoti Prienų senosiose kapinėse esančiame dideliame giminės kape. Kur palaidotas 94 metų Ignotas Šukšta, kodėl kartu su juo Šaltupio dvarą nuo XIX a. vidurio valdė ne vienintelis jo sūnus Jonas, o Leonas Šukšta? Kas jis toks, koks jo giminystės ryšys su senuoju Ignotu? Kas tokios Virginija (m. 1869 m.) ir Valerija (m. 1899 m.) Šukštytės, palaidotos Prienų senosiose kapinėse?

Gavus Šukštų genealoginį medį ir bajorystės tvirtinimo dokumentus paaiškėjo, kad Darsūniškio parapijoje gyveno Teodoras Šukšta, h. Pobog. Jis turėjo du sūnus: Ignotą ir Vincentą, perėmusį tėvo valdytą Seibučių (arba Teodoravo) palivarką. Ignotas apie 1794 m. persikėlė į Šaltupio palivarką, o Vincentas ir jo vienintelis sūnus Leonas (g. 1808 m.) liko Teodorave. Tačiau Leonas už dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, o Teodoravo dvaras konfiskuotas. Leono seserys Virginija ir Valerija persikėlė gyventi pas dėdę Ignotą į Šaltupį. Po tremties grįžusį namo Leoną su šeima priglaudė tas pats dėdė Ignotas, taip ir nevedęs po Brigitos mirties, jau savo keturias dukras išleidęs už vyrų. Apie paskutinį Ignoto ir Brigitos vaiką Joną, likusį našlaičiu vos vienos savaitės, taip ir nepavyko rasti jokių žinių. Nėra Prienų senosiose kapinėse tik Brigitos vyro, senojo Šaltupio dvarininko Ignoto kapo. Visus taškus ant „i“ sudėjo surastas Ignoto Šukštos nekrologas (Kurjer Warszawski. 1848, № 200 (30 lipca).

Pateikiu vertimą iš lenkų klb.

„Šio mėnesio 11 dieną (1848 m.) Marijampolės apskrityje, Šaltupio kaime, visuotinai gerbiamas pilietis Ignotas Šukšta baigė savo žemiškąjį gyvenimą, sulaukęs 94 metų. Velionis Šukšta buvo valdų savininko Vilniaus gubernijoje Teodoro Šukštos sūnus. Gyvendamas nuolat aktyvų ir naudingą gyvenimą, jis sulaukė garbingos senatvės ir palaimino savo proanūkius. Jo mirtis skausmingai paveikė didelę šeimą, kuriai jis buvo garbė ir patriarchalinės bendruomenės puošmena savo dorybėmis. Jis panardino į gilų sielvartą daugelį nelaimingų šeimų, kurios visada patyrė šio dosnaus geradario dosnią paramą ir norią pagalbą, ir atėmė iš viso regiono garbės vertą pilietį. Nuo pat jaunystės velionis ponas Šukšta išsiskyrė savo teisumu ir kilniu charakteriu, dėl ko pelnė visų jį pažinojusiųjų pagarbą ir pasitikėjimą. Kaip pilietis, eidamas miesto teisėjo, apylinkės teisėjo, vaivadijos tarybos nario ir taikos teisėjo pareigas, jis visur paliko pačius šlovingiausius prisiminimus. Jis paliko šį pasaulį krikščioniškai, nes visas jo gyvenimas buvo krikščioniškas. Jo garbingi palaikai buvo perkelti į šeimos kapą Prienų mieste, ir dabar ten, šalia savo žmonos Brigitos Šukštienės, kuri mirė prieš 44 metus, ilsisi.

Tegul jo siela ilsisi ramybėje.“

Tai ne tik mums nepažinto, gyvenusio prieš porą šimtų metų, žmogaus rašytinis portretas, tai ir istorija apie didelę meilę ir ištikimybę savo mirusiai žmonai.