KLEBIŠKIO KAIMO IR DVARO ISTORIJA

Jei kurčiau Klebiškio kaimo herbą, jame būtinai būtų duonos kepalėlis.

Ant kalvos įsikūręs Klebiškio kaimas garsus
savo piliakalniu, sovietmečiu pastatyta koplytėle ir, bene, tik vietiniams žinomu čia buvusiu dvaru. Išlikę dvaro pastatai, nežinia kiek autentiški, į pasaulį jau žvelgiantys pro plastikinius langus, apsupti neišsenkančiais tvenkiniais, senų medžių alėjomis  ir vis dar vaisius vedančių senų obelų sodu. Pasidomėjus šio kaimo istorija, paaiškėjo gal įdomi jo atsiradimo legenda. Visos legendos turi pagrindo, nors per šimtmečius pasakotos-perpasakotos dažnai tampa labiau pasakomis, nei istoriniais faktais.

Aleksandras Polujanskis (1814-1866). Šaltinis Vikipedija.

Maždaug XIX a. viduryje po Suvalkų guberniją darbo reikalais keliaudavo miškininkas ir kraštotyrininkas Aleksandras Polujanskis (1814-1866). Šių kelionių išdavoje gimė knyga „Kelionės po Augustavo guberniją“, Jis surinko labai reikšmingą medžiagą apie gamtą, valstiečių buitį, gyventojų pasakojimus. Keletą puslapių Polujanskis paskyrė ir lenkiškoje gubernijoje gyvenusiems lietuviams. (Aleksander Polujanski, Węndrowki po guberni augustowskiej celu naukowym adbyte, Warszawa, 1898, p. 320-346).

Polujanskis rašo:  „Vietoje, kur šiandien, prieš šimtą metų, o gal net šiek tiek anksčiau atsirado palivarkas, buvo kaimas Pavarnėnais (Powernoni) vadinamas, kurio naujakuriai turėjo nepriklausomybės privilegiją nuo bet ko, išskyrus karalių, ir mokėjo tik nedidelį mokestį už savo teises į žemę tiesiai į karališkąją iždą. Bet kai jie kažkokiu būdu prasižengė, valdžia kaimą panaikino, gyventojus perkėlė toliau prie Kiauliškio upės, ir  ten susiformavo kaimas Pakiauliškis (Pokieuliszki), o toje vietoje, kur buvo Pavarnėnų kaimas, buvo įkurtas Klebiškio (Chlebiszki) palivarkas“. Pavarnėnų kaimas pavadinimą buvo gavęs nuo šalia pratekančio Varnios upelio.

Šią legendą patikrinti yra tik vienas būdas. Laimei, yra išlikusios Prienų bažnytinės metrikų knygos net nuo 1678 m. Tai didžiulis turtas, nes to meto beraštėje visuomenėje šiose knygose užfiksuoti krikštų, santuokų ir mirčių faktai išliko kaip vieninteliai dokumentai, galintys nors iš dalies papasakoti apie tada gyvenusius žmones.

1678-01-07 Jokūbo Aukštakalnio iš Pavarnių sūnaus Kasparo krikštas.

Pirmasis išlikusioje Prienų Romos katalikų bažnyčios (toliau – RKB) knygoje Pavarnių (Poworny) kaimo paminėjimas yra 1678 m. sausio 7 d., kai Jokūbas Aukštakalnis su žmona Kotryna krikštijo sūnų Kasparą, o krikštatėviais buvo to pačio kaimo gyventojai Matas Čiužaitis su Magdalena Kleiziene. Sekančiais metais kaime atšvęstos dvejos vestuvės. Petras Stasiūnas į Pavarnius parsivedė Uršulę Naravaitę iš Mačiūnų, o Kazimieras Kavaliauskas – Marijoną Didžiulytę iš Ingavangio. Per visus 1679 metus gimė tik vienas vaikas: Jonui ir Kotrynai Kupčiūnams gimė sūnus Jonas. Dažniausiai minimos čia gyvenusių Kavaliauskų, Dagilių, Kleizų,  Aukštakalnių, Šakalių, Juodžbalių šeimos. Gal būt, Pavarnių kaimas ir buvo tuo metu įkurtas ir jam ypatingas privilegijas galėjo suteikti tada valdęs Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis.

Nuo 1704 m. kaimas jau vadinamas Pavarnėnais (Poworniany) ir jame tais metais gimė net 13 vaikų, tame tarpe Kazimieras Kavaliauskas su žmona Jadvyga Matukaite susilaukė dvynių Martyno ir Mykolo. Tarp Pavarnėnų kaimo gyventojų vyravo vien lietuviškos pavardės, krikštatėviais neretai buvo kaimynai iš gretimų Juodaraisčio, Ingavangio, Mačiūnų  kaimų ar, net gi, iš Prienų miestelio. 1705 m. kaime jau gimė 16 naujagimių, 1706 m. gimė 9, 1707 m. – 14 vaikų. Tai buvo, ko gero, Pavarnėnų kaimo klestėjimo metai. Atsirado nauji gyventojai: Smolskai, Pempės, Motuzos, Juodšakaliai, Vanagai.

Prienlaukio ežeras

 

Aleksandras Polujanskis savo knygoje aprašo dar vieną įdomią legendą – Prienlaukio ežero atsiradimo istoriją. „Tarp Pavarnėnų kaimo ir šiandien egzistuojančio Prienlaukio kaimo kadaise driekėsi erdvus slėnis, padengtas gražia velėna, kurį kerta dvi tarpusavyje susiliejančios upės: Veršnia ir Varnupis. Ši pieva, be to, kad tiekė gerą šieną Pavarnėnų kaimo gyventojams, nuėmus derlių, tarnavo kaip ganykla“. Kartą, toliau pasakoja Polukanskis, kai vaikai nakčiai išginė į pievą arklius, o pavargę užmigo, vienas iš jų susapnavo baisų sapną, kuriame išgirdęs perspėjimą: „Bėk, nes ateina baisus svečias“. Pabudę vaikai apsižvalgę, arkliai ramiai rupšnojo žolę ir vaikai vėl užmigę. Sapnas pasikartojo, tik šį kartą vaikai prabudę išgirdo baisų Varnupio upės vandens ūžesį. Persigandę skubiai nuginė arklius į kaimą, o ryte kaimo vyrai išėjo patikrinti, ar vaikai nemelavo ir išvydo visą pievą užsemtą vandeniu. Taip susiformavęs Prienlaukio ežeras.

Kad ir sunkų, bet ramų gyvenimą nutraukė į šalį atslinkęs Didysis Maras (1708-1712), laikomas pačiu didžiausiu maru, kada nors nusiaubusiu dabartinę Lietuvos ir kaimynines Baltijos regiono šalis.  Išmirė apie trečdalis gyventojų, likusieji badavo, nebuvo kam arti ir sėti laukus, nebuvo net kam mirusiuosius palaidoti. Prienų RKB mirties metrikų knygos iš to laikotarpio neišlikusios, tačiau Žemaitijos knygose esu radusi tokius kunigų įrašus: „Mirusiųjų neberegistruoju, nes nespėju“, arba „Kaimynai NN namus sudegino su ten buvusiais visais šeimos lavonais“. 

1708 m. Pavarnėnų kaime dar gimė du kūdikiai, o 1709-1713 m. čia nepakrikštytas nei vienas vaikas. 1712-1713 m. gyvenimas Prienų parapijoje atgijo. Likusiems gyviems reikėjo kažkaip gyventi toliau... Didžioji dauguma besituokiančiųjų tais metais - našliai ir našlės, iš labai skirtingų kaimų, plačiai iš visos parapijos. Kaimuose atsirado naujos, iki tol negirdėtos pavardės.

Aleksandro Polujanskio minimoje legendoje, kad kaimas kažkaip prasižengė ir todėl buvo panaikintas, tiesa gali būti daug žiauresnė. Kaimas tiesiog išmirė arba likę gyvieji nebegalėjo sumokėti karaliaus iždui mokesčių. Spėju, kad tuo metu valdžiusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio  Augusto II Stipriojo įsakymu iš Pavarnėnų kaimo gyventojų buvo atimta privilegija, o likę gyvi buvo perkelti į Kiauliškio upelio vadinamojo tarpeklio galą ir čia įkurtas naujas Kiauliškių (Kiauliszky) kaimas. Kaimas buvęs mažas, nes jame per artimiausią dešimtmetį metuose gimdavo tik po 2-3 vaikus. Nuo 1724 m. kovo 5 d. šis kaimas  pradėtas vadinti  Pakiauliškiais (Pokiawliszky).

Kiauliškio upelio tarpeklis, ant kurio kranto 1713 m.  įkurti du nauji kaimai: Klebiškis ir Kiauliškis.

1713 m. vasario 12 d. paskutinį kartą Prienų RKB metrikų knygoje paminėtas Pavarnėnų kaimas. Į jį atvyko Petras Matonis iš Birštono ir namo išsivežė nuotaką Agotą Kruzienę, našlę iš Pavarnėnų kaimo.

1713-02-12 paskutinės santuokos Pavarnėnų kaime metrika.

Maždaug 1712-1713 m. šioje vietovėje ir vyko didysis kraustymasis. Prienų dvaro valdytojo nurodymu likę gyvi Pavarnėnų kaimo gyventojai rentėsi naujas lūšneles Kiauliškio „tarpeklio“ gale ir kūrėsi naujame Kiauliškio kaime. Pavarnėnų kaimas tuo metu pervadintas į Klebiškį (Chlebiszki), kas iš lenkų kalbos išvertus reiškia duonos lazdeles ar kitaip – duonos kepalėlį. Maro ir bado iškankintiems naujakuriams tai buvo tarsi viltį teikiantis pavadinimas.

Klebiškio kaimas pirmą kartą Prienų bažnytinėje knygoje paminėtas 1713 m. lapkričio 1 d. Juozapas Rimkevičius su žmona Magdalena susilaukė sūnaus Martyno.  Kiti šios poros vaikai gimė jau Kiauliškių kaime.

Pirmasis Klebiškio paminėjimas 1713-11-01 Prienų RKB knygoje.

Tik 1717 m. Klebiškyje sukrykštė sekantys trys naujagimiai: Jono Ščerboko sūnus Kazimieras, Valentino Brakito dukra Kotryna ir Stanislovo Baniūkščio sūnus Martynas. Krikštatėviais buvo anksčiau Pavarnėnuose gyvenę Jonas Dagilis, Ieva Gelčienė, Kotryna Kleizienė ir Barbora Mockapetrienė. Kitos pavardės negirdėtos, atsirado ir ne lietuviškų pavardžių. 1718 m. Klebiškyje atšvęstos  net keturios vestuvės: Vasiliauskas vedė Sederevičiūtę, Čėpla - Brudnytę, Laikauskas – Kaveckaitę. Pastebėjau labai neįprastą tam laikotarpiui, nei vėlesniam laikmečiui reiškinį: santuokose liudininkais buvo poros: vyriškis ir moteris, ko neteko matyti iki pat tarpukario (XX a. pradžios). Vaikų gimė vienas kitas ir tai ne kasmet. Kaimas, matomai, neaugo. Ne visos bažnytinės metrikų knygos išliko, tad šoktelsime į 1742 metus. Iki 1747 m. Klebiškyje niekas negimė ir nesituokė. Ponai ruošė vietą naujam palivarkui.

Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) saugoma viena Prienų kompromisinio teismo byla, sudaryta 1796 m. kovo 1–2 d. (LVIA f. 274, ap. 1). Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Prienų seniūnijai priklausančių Tartupio, Klebiškio ir Zytoviškio palivarkų tarp Lenkijos dvaro šambeliono bei Prienų seniūno K. N. Sapiegos įgaliotinio Ignoto Vaicechovskio ir brolių Penčkovskių. Jame minima, kad Klebiškio ir kiti paminėti palivarkai įkurti tarp 1744-1777 m. ir priklausė Prienų dvarui. Tai patvirtina surasta pirmoji Klebiškyje paminėto bajoro MD Antano Trzeciak ir jo žmonos MD Liudvikos Laniewskos sūnaus Pranciškaus krikštas 1747-02-26 (Priešais pavardę esančios raidės MD lot. Magnificus Dominus reiškia kilmingas ponas, užimantis valstybines pareigas). Tai ir gali būti pirmasis Klebiškio palivarko valdytojas. Ši pora palivarke susilaukė dar dviejų vaikų (1748 m. ir 1749 m.). Keletą metų vėliau Klebiškio palivarke minimas kilmingas Valentinas Markovskis su žmona Barbora Kaminskaite, kurie čia susilaukė penkių vaikų. Be abejo, ponų gyvenimo patogumui, palivarke buvo ir keletas tarnų ar kitas pagalbines pareigas atliekančių valstiečių. 1754-1759 m. paminėtos kaime ar palivarke gyvenusios keturios poros: Juozapas Šalčius su žmona Ona Jančoraite, Jonas Gluoksnis su Zofija Žilinskaite, Jonas Radzimonas su Ona Spudyte ir Kazimieras Pačiauskas su Marijona Stankevičiūte. 

1775 m. Klebiškio palivarko katalikų, atlikusių išpažintį,  surašymas (kopija iš privačios M. Ruko kolekcijos).

 Aplink palivarką tuo metu kaimas nesiplėtė, užteko ponų namo, trobos tarnams, ledainės, klėties, atokiau statė tvarką gyvuliams, kluoną pašarui, o darbo jėgą tiekė aplinkiniai kaimai. 1775 m. Prienų parapijiečių, atlikusių išpažintį, sąraše nurodyti šie Klebiškio palivarko tarnautojai: gaspadinė Marijona Adomavičiūtė, administratorius Jurgis Stankevičius (29 m.), tijūnas Juozapas Stankevičius (40), skerdžius Simonas Laurinaitis (17), piemenė Magda Radzimanaitė (20) ir merga Elena Sudžiūtė (29).

Mirties metrikų knygos išlikusios tik nuo 1791 m. Iš jų sužinome, kad kiekvienas kaimas turėjo savo kapines. Klebiškyje iki 1815 m. mirė tik 4 žmonės: dvaro tarnai arba jų vaikai, ir tai rodo, kad kaimas aplink palivarko centrą nesiformavo. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė kapinaitės, kuriose per porą dešimtmečių palaidojo tik dvaro prievaizdo Juozapo Šiugždinio vienerių metų dukrelę Oną ir dvaro tarną dvidešimtmetį Joną Mitkūną. Kitus du mirusiuosius giminės palaidojo Prienų ir Prienlaukio kaimo kapinėse. 

Buvusio Klebiškio dvaro ponų gyvenamasis namas ir svirnas šiandien. 

XIX a. pradžioje Klebiškio dvare jau gyveno ponas Kasparas Hertmanas su žmona Ieva Kochanskyte ir 1814-01-17 jiems gimė dvyniai. Į krikštynas iš Prienų atvyko teisėjas Nikolajus Sulistrovskis, iš Šaltupio dvaro panelė Antanina Šukštaitė ir kiti šviesiausieji ponai. Sekančiais metais kilmingam Juozapui Točickiui ir jo žmonai Juzefai iš garsiosios Kozelų giminės dvare gimė sūnus ir jo krikštamote tapo būsimoji Juozo Godlevskio uošvė Elžbieta Volmerienė iš Pakumprio dvaro su dideliu pulku kitų garbingų ponų. Ji pakrikštys ir antrąjį Točickių sūnų. Tais metais dvare gimė dar trys dvariškių vaikai.

1827-01-03 dvare matininkui kilmingam ponui Stanislovui Kubickiui ir jo žmonai Viktorijai Budiševskytei gimė sūnus Antanas Danielius Pranciškus. Po dviejų savaičių naujagimį krikštyti į Prienų bažnyčią suvažiavo net aštuonios poros krikštatėvių ir jų asistentų. Vėl tarp svečių buvo gausi  kaimynų iš Pakumprio dvaro Volmierų šeimyna. Po kelių mėnesių dvaro tarnai Jokūbas Mieldažis su Magdalena Dailidaite susilaukė sūnaus Antano, o jį pakrikštijo taipogi tarnai Stanislovas Gajauskas su Rozalija Kvietkauskiene. Tai rodo, kad dvaras buvo nemažas, tik kaimas, kaip toks, šiuo periodu daugiau nebeminimas. Nereikėjo ponams, kad aplink jų „palocius“ šmižinėtų kaimiečiai. Per dieną plušę dvaro laukuose, vakare traukdavo namo į Juodaraisčio, Pakiauliškio, Prienlaukio ir kitus aplinkinius kaimus.

Štai tokia Klebiškio kaimo atsiradimo, o vėliau palivarko ir dvaro pirmųjų 150 metų istorija. 

Nuotraukos autorės. Fotografuota 2025 06 26