Klajonės į praeitį

  KAI KAPAS NUŠLUOJAMAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS Veiverių kapinėse pačiame centre, kur palaidoti kilmingesni ar turtingesni veiveriškiai, jau prismaigstyta lentelių „Kapas neprižiūrimas...“ Naikintinas, perleidžiamas norintiems palaidoti savo artimuosius ant svetimų kaulų. Vienas iš kapų jau sulygintas su žeme, paminklas nuverstas, metalinės lentelės su užrašytais palaidotųjų duomenimis – nuluptos. Dvi plokštės su skirtingomis pavardėmis lyg ir ne giminių, tačiau kažkas tarp jų turi būti bendro. Noriu, kad bent jau išliktų kažkoks prisiminimas apie tą šeimą, kai paminklo liekanos iškeliaus į sąvartyną... Vienoje yra užrašas, kad čia ilsisi kūnas BRONISLAVOS IŠ JUDZENTOVIČIŲ GORČINSKIENĖS, mirusios 1893 m. kovo 17 d. Kitoje plokštėje užrašyta, kad tai TEODOROS IŠ GAURONSKIŲ RAMANAUSKIENĖS kapas, kuri mirė 1894 m. sausio 1 d. Vartau Veiverių bažnyčios knygas ir randu, kad Bronislava, Paviemuonių palivarko valdytojo Tomo Gorčinskio žmona, mirė 41 metų amžiaus, Bernardo ir Cholastikos Staw...

  UŽMIRŠTAS 1863 M. SUKILIMO TREMTINYS Slaptas ypatingų po 1863-1864 m. sukilimo stremtinių konvojus į Sibirą Šio kunigo net kapas Kruopių kapinėse (Akmenės raj.) suskaitmenintas kaip nežinomas, nors man nesunkiai pavyko jį rasti, nes palaidotas šalia kitų šios parapijos kunigų, ir perskaityti užrašą antkapyje nebuvo sunku: „Czia / ils Kuniga / J. LEONAWICZES / miri / 1881 m. / majaws m. 25 d.“ Vikipedijoje „Kruopių bažnyčia“ paminėtas kunigas-tremtinys, tačiau jo pavardė parašyta klaidingai. Lotyniškose, lenkiškose metrikose jo pavardė - Leonowicz, rusiškuose tremties dokumentuose – Леонович, o antkapyje žemaitiškai Leonawiczes, tačiau ne LeVanavičius, kaip parašyta vikipedijoje ar Akmenės krašto enciklopediniame žodyne (AKEZ). Jono pavardės keitimo istorija gana intriguojanti. XIX a. pradžioje valstiečio vaikui įstoti į kunigų seminariją nebuvo taip paprasta. Gal būt, parapijos kunigų pastebėtas gabus vaikas buvo rekomenduotas siekti mokslų, krikšto metrikoje „suponinant“ valsti...

 VIENAS KRYŽIUS DVIEMS BROLIAMS-SAVANORIAMS BAJORŲ JEZERSKŲ GIMINĖS ISTORIJA  Prienų senosiose kapinėse yra išlikęs tik vienas Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio kryžius. Praėjusiais metais Lietuvos kario savanorio Jono Jezersko kapas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukime „Lietuvos piliečiai“ kvietė vyrus stoti į jaunos atsikūrusios valstybės krašto apsaugą ir paskelbė įstojusiųjų garantijas: savanoriai bus aprūpinti žeme, šeimos kas mėnesį gaus 50 markių pašalpas. Valstybė buvo tokia neturtinga ir nepasiruošusi kariuomenės kūrimui, kad į kariuomenę stoję savanoriai gaudavo tik kepurę, diržą, tautiškų spalvų trikampį ant kairės rankovės. Uniformas gavo tik po kelių mėnesių. Kas skatino jaunuolius stoti savanoriais: pažadėtas žemės gabalėlis ar patriotizmas? Dažnai žmogaus ekstremalių poelgių šaknų ieškoma jo šeimoje. Šiame pasakojime ir apžvelgsiu vienos šeimos, netekusios dviejų sūnų, istoriją. Bajoras Antanas Jez...

  ŠVIESIAUSIOJI KUNIGAIKŠTIENĖ ŠARLOTA VON LIEVEN Bet kuris pasakojimas apie Viekšnių miestelį ar ten kažkada buvusį dvarą yra palydimas kažkada neteisingai ir negarbingai baronienę Šarlotą apibūdinusio literatūros istoriko M. Biržiškos, bene pirmuoju raštiškai paskelbtu, pasakojimu: " XIX a. pradžioje, dar prieš abu lenkmečiu, Viekšniai priklausė buvusiai Povilo I meilužei, carienės freilinai Šarlotai Livenienei, caro Mikalojaus I auklėtojai, 1826 m. jo pakeltai kunigaikštiene ir 1828 m. mirusiai; ji gyveno mūsų starostijos namuose." (M. Biržiška, Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose, Kaunas, 1938, 25 psl.). Kuo rėmėsi istorikas M. Biržiška, taip teigdamas, jis nenurodo, tačiau ši informacija vėliau kartojama visuose leidiniuose. Vieno straipsnio apie Viekšnius autorius net matė štai ką: "Slėpingumą (Viekšnių cerkvės – aut. past.) dar didindavo patvoryje surikiuoti keli antkapiai su įžambiu skersiniu ant akmeninių kryžių. Vienas jų – šlifuoto granito su stilizuota kiri...

  ŽEMAIČIŲ BAJORŲ DAUGĖLŲ ŠEIMOS KAPAS-RŪSYS   TRYŠKIŲ KAPINĖSE Mažo Žemaitijos Tryškių miestelio (Telšių raj.) kapinės – išskirtinės savo antžeminiais laidojimo rūsiais. Keli rūsiai sutvarkyti, kitus, su įlūžusiais ar vėjo nuplėštais stogais ardo gamta ir laikas. Pasidarbavo juose ir kapų plėšikai. Šį kartą papasakosiu apie vieną iš rūsių, kuriame ilsisi net dviejų kunigų iš senos Žemaitijos bajorų giminės palaikai. Sunkiai beįskaitomas tekstas epitafinėje lentoje, kai kur žiojėjančios skylės stoge, ir visai jau griūvantis vėlesnis priestatas prašyte prašosi pagalbos išsaugoti šį istorinį objektą. Įrašas lenku kalba ant rūsio išorinės sienos skelbia (vert. iš lenkų klb.): "Čia ilsisi palaikai kun. kanauninko Adolfo, kun. prelato Apolinaro, Antaninos ir Aleksandro DAUGĖLŲ" . Datų nebuvimas antkapyje visada apsunkina paieškas, tačiau kunigai neišeina į aną pasaulį visiškai nepalikę apie save jokių žinių, nors enciklopedijose, žinynuose ir amžininkų paliktuose prisiminimuose ...