GENEROLO TEODORO DAUKANTO TĖVŲ MEILĖS ISTORIJA

Dabartiniame Telšių rajone XIX-XX a. pradžioje buvo Mitkaičių akalica (bajorkaimis). Jame knibždėti knibždėjo bajorų. Ko gero, neturtingų, be dvarų, bežemių, Tai liudija santuokos su aplinkinių parapijų pasiturinčių valstiečių vaikais. Tačiau čia gyveno ir labai turtingas bajoras, daktaras Jurgis Daukantas, kurio sūnaus meilė neturtingai bajoraitei sukėlė tikrą audrą ir pasipriešinimą. Važiuoju į Mitkaičius. Vos įėjus pro vartus, žvilgsnis užkliuvo už vienišo paminklo, atokiau nuo kitų, priešais senąją koplyčią.

Daktaro Jurgio Daukanto kapas Mitkaičių kapinėse.

Čia ilsisi daktaras Jurgis Petras Daukantas, paprašęs po mirties jį palaidoti ne Sedoje, kur jis gyveno paskutinius savo gyvenimo metus savame Tiškų dvare, bet gimtuosiuose Mitkaičiuose. Kas šiam turtingiausiam apylinkių bajorui pastatė paminklą, nurodydamas neteisingus mirties metus ir užkietėjusiam lenkomanui tekstą iškalė lietuviškomis raidėmis, iki šiol išlieka paslaptimi. Gimė Jurgis Petras Daukantas 1826 m. balandžio 29 d. Mitkaičių akalicoje bajorų Andriejaus ir Marcelės Mitkevičiūtės Daukantų šeimoje. Jo biografija aprašyta, ištyrinėta, jo nuopelnai medicinai aptarti, tad ties jo biografija neapsistosiu. Man labiau rūpėjo kaip galima daugiau sužinoti apie vieno iš jo sūnų, Juliaus Kazimiero, gyvenimą. Labai trumpo , bet papuošto meilės pergale ir padovanojusio Lietuvai iškilią asmenybę - Tarpukario krašto apsaugos ministrą, generolą leitenantą Teodorą Marijoną Daukantą. Paskatino parašyti šią mažą istoriją dar ir tai, kad autoriai, rašę apie šią šeimą, nesidrovėjo pavadinti Juliaus žmoną Mariją Šaniauskaitę “škotų kilmės prasčioke”, nepateikdami jokio tam įrodymo, nors gretimo Pavirvytės dvaro savininkas Paulavičius buvo vedęs taip pat bajoraitę Šaniauskaitę (Szanewska).

Merkinės bažnyčios mirčių knyga. 1886 m. vasario 5 d. Uciekos dvare mirė kilmingas Julius Kazimieras, Jurgio s., Daukantas nuo džiovos. Paliko našle Mariją Viktoriją Šaniauskaitę, turėdamas 27 m. nuo gimimo, paliko sūnų Teodorą. Jo kūną Uciekos kaimo kapinėse palaidojo klebonas Antanas Šlepovičius.

 Kitas autorius sugebėjo Juliaus mirties metrikoje įžvelgti “plaučių uždegimą”, nors ten aiškiai parašyta, jog mirė nuo džiovos. Bet labiausiai man nedavė ramybės aprašomas toks nežmoniškas dvaro šeimininkės elgesys, sužinojus apie Daukanto ligą. Ji, pasak vieno autoriaus, jo šeimą “iškrausto į šalia esantį kiemą, kur ant žmonos rankų užgeso Julius, tesulaukęs vos 27 metų”.

Jaučiau, kad privalau aplankyti Juliaus kapą. Dažnai tekstas antkapyje gali papasakoti daugiau, nei iškraipytos, iš lūpų į lūpas perpasakotos istorijos. Juo lab, kad radau kelis teksto antkapyje variantus. Nuo mano namų iki Uciekos kaimelio Varėnos rajone - 75 km. Pušynų apsuptyje - kelios sodybos ir mažos, jaukios kapinaitės. Neišpasakytai svaigus įkaitusio miško kvapas, tyla ir antkapiai su keliomis, vis pasikartojančiomis, vietinių gyventojų pavardėmis.

Kapinių centre supiltas apie metro aukščio savotiškas pilkapis. Gana nemaža, maždaug 5x5 m. aikštelė, buvusi apmūryta akmenų tvorele, kai kur dar kyšančia iš po samanų. Joje yra tik du iš pirmo žvilgsnio nelabai panašūs antkapiai, bet atidžiau pažiūrėjus, matosi, kad užrašai ant antkapių padaryti to paties meistro ranka, tik Daukanto antkapyje raidės šiek tiek labiau pasvirusios. Ant abiejų antkapių net tris kartus paminėtas Marijos vardas, - raidžių “užraitymai” - identiški. Abu palaidojimus skiria tik 3 metai.

1883 m. gegužės 15 d. Uciekos dvare mirė dvarininkė (bajorė) Marija, Motiejaus duktė, Odrowažowna (Одровонis), 78 metų amžiaus nuo gimimo, netekėjusi. Jos kūną trečią dieną palaidojo šios parapijos kleb. Adomas Šliapovičius jos nuosavo Uciekos kaimo kapinėse. (antkapyje jos amžius nurodytas 74 metai).

Visi autoriai, iki šiol aprašę Juliaus kapą, užrašą interpretuoja įvairiai: „Čia guli Julius Daukantas, didžiulė tėvų viltis ir prašo „Sveikos Marijos“ maldos“ arba dar kitaip: “Čia guli Julius Daukantas, didžiulė tėvų viltis ir prašo – „Sveikos Marijos” – maldos. Paliko žmoną Mariją ir sūnų Teodorą”. Reikėjo tik butelio švaraus vandens ir švelnaus rankų prisilietimo ir paminklas prabilo: “Juliusz Dowkontt Kandydat prawa / ur. 24 marca 1859 / zm. 5 Julego 1886 r. / Smutni rodzice Jerzy i Maryja / ukochanego syna i gwietne nadzieje / Maryja z Szanewskich drogiego muža / tu pochowali” (Julius Daukantas teisės kandidatas / g. 1859 m. kovo 24 d. / m. 1886 m. liepos 5 d. / nuliūdę tėvai Jurgis ir Marija / mylimą sūnų ir didelę viltį / Marija iš Šaniauskų brangų vyrą / čia palaidojo). Kaip matote, sūnelis - nepaminėtas, kaip ir Šv. Marija. Užrašas paneigia versiją, kad tėvas antkapį atsiuntė iš Žemaitijos (330 km tais laikais - didelis atstumas). Jeigu finansavo, tai, be abejo, nurodė ir kokį tekstą ant jo užrašyti, o tai reiškia, kad daktaras jau pripažino savo marčią. Juliaus palaidojimas pačioje garbingiausioje kapinių vietoje, Uciekos dvarininkų Šlepavičių kapavietėje, sako, kad dvarininkui, klebonui Antanui Šlepovičiui buvo žinoma, kas toks Julius, kad be tėvo tylaus tarpininkavimo ligonis neapsigyveno Uciekoje ir todėl netikiu jo išvarymu prieš mirtį iš dvaro.

Teodoro Marijono Daukanto, Juliaus sūnaus, ir Mažeikių krašto ūkininkaitės Petronėlės Čiuvinskaitės vestuvės 1927 m..

Sūnelis Teodoras, tėvui mirus, buvo vos dviejų metukų. Jo išsilavinimu rūpinosi ir finansiškai rėmė senelis Jurgis Daukantas. Kai jis vedė nekilmingą mergaitę iš Mažeikių krašto, senelis jau ilsėjosi Mitkaičių kapinėse. O ir laikai jau buvo kiti. Lietuviškas užrašas ant daktaro kapo, matomai, - iš Rusijos Lietuvai tarnauti grįžusio Teodoro padėka seneliui.

2021 m. gegužės 5 d.