Klajonės į praeitį

  ŠALTUPIO DVARO ISTORIJAI SUDĖTI PASKUTINIAI TAŠKAI Prieš 222 m. (1804-08-26) Prienų parapijoje, Šaltupio dvare po devinto vaiko gimdymo mirė Ignoto Šukštos žmona Brigita. Jai buvo tik 33 metai. Liko keturios paauglės dukros ir du sūneliai. Liudvikui buvo metukai, Jonui – tik savaitė. Netrukus mirė ir sūnus Liudvikas. Visi palaidoti Prienų bažnyčios šventoriuje įrengtame Šukštų šeimos rūsyje. Į Šaltupio dvarą padėti sūnui atvyko Ignoto motina, našlė Rozalija Šukštienė, Leliūnų seniūnienė. Ji mirė 1807-09-22 Šaltupyje ir palaidota tame pačiame šeimos rūsyje. Poros metų paieška, pažintis su gausiu būrių Šukštų giminių Lenkijoje ir Lietuvoje padėjo išspręsti mįslę, kas tokie palaidoti Prienų senosiose kapinėse esančiame dideliame giminės kape. Kur palaidotas 94 metų Ignotas Šukšta, kodėl kartu su juo Šaltupio dvarą nuo XIX a. vidurio valdė ne vienintelis jo sūnus Jonas, o Leonas Šukšta? Kas jis toks, koks jo giminystės ryšys su senuoju Ignotu? Kas tokios Virginija (m. 1869 m.) ir V...

 VIENAS KRYŽIUS DVIEMS BROLIAMS-SAVANORIAMS BAJORŲ JEZERSKŲ GIMINĖS ISTORIJA  Prienų senosiose kapinėse yra išlikęs tik vienas Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio kryžius. Praėjusiais metais Lietuvos kario savanorio Jono Jezersko kapas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Lietuvos Vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukime „Lietuvos piliečiai“ kvietė vyrus stoti į jaunos atsikūrusios valstybės krašto apsaugą ir paskelbė įstojusiųjų garantijas: savanoriai bus aprūpinti žeme, šeimos kas mėnesį gaus 50 markių pašalpas. Valstybė buvo tokia neturtinga ir nepasiruošusi kariuomenės kūrimui, kad į kariuomenę stoję savanoriai gaudavo tik kepurę, diržą, tautiškų spalvų trikampį ant kairės rankovės. Uniformas gavo tik po kelių mėnesių. Kas skatino jaunuolius stoti savanoriais: pažadėtas žemės gabalėlis ar patriotizmas? Dažnai žmogaus ekstremalių poelgių šaknų ieškoma jo šeimoje. Šiame pasakojime ir apžvelgsiu vienos šeimos, netekusios dviejų sūnų, istoriją. Bajoras Antanas Jez...

  KAIP MANE PER VĖLINES APLANKĖ MAŽA DŪŠELĖ Grįžusi iš kapinių prisėdau prie kompiuterio. Netyčia nuklydau į senųjų Prienų kapinių katalogą, kuriame saugau nuotraukas su nežinomų žmonių antkapiais: nuplėštomis lentelėmis, pavogtais kryžiais, išblukusiais užrašais. Atverčiau nuotrauką su keistu, jaudinančiu užrašu metalinėje plokštelėje: "1923 M. 7 RUGS. / A+A / ALGIRDĖLI! SUKAKUS 1 3/4 M. AM. / PER SAVO NARSUMĄ MIREI / ILSĖKIS RAMYBĖJE. / TEBŪNIE TAU LENGVA ŽEMELĖ / NULIŪDĘ TAVE MYLINTIEJI TĖVAI". Tėvai užmiršo ar sąmoningai neužrašė vaikelio pavardės? Ar įmanoma sužinoti kas toks ten buvo palaidotas prieš 100 m.? Kaip tik turiu1923 m. Prienų bažnyčios mirčių registrų knygą. Tais metais įregistruotos 110 mirčių. Vien Jonai, Marijonos, Petrai ir Juozai. Su viltimi ieškau tam laikui dar reto Algirdo vardo. Iš štai įrašas Nr.84: 1923 m. rugsėjo 7 d. Prienų mieste mirė Algirdas Bronius Akstinas, 1 m. 8 mėn. amžiaus nuo smegenų uždegimo. Tėvas - Prienų miesto nuovados viršininkas...

KUNIGAS ALBINAS KRŪVELIS (1906-1957)   PRIENŲ SENOSIOS KAPINĖS     Šiandien papasakosiu dar vieno Prienų senosiose kapinėse palaidoto iškilaus kraštiečio tragišką istoriją. Žinių apie kunigą Albiną Kraujelį išlikę nedaug, tačiau sovietinių represinių struktūrų nublokštas į Komijos lagerį, sutiko ten įkalintus Lietuvos šviesuolius kunigus Alfonsą Svarinską ir Kazimierą Vasiliauską, kurie, grįžę į Lietuvą, parašė prisiminimus. 1956 m., paleisti iš lagerio šeši ten kalėję kunigai, atsisveikinimui nusifotografavo. Tai vienintelė mano rasta A. Krūvelio nuotrauka.   Būsimasis kunigas gimė 1906 m. sausio 28 d. Juodaraisčio kaime, Klebiškio vals., Marijampolės apskr. 1925 m. baigė Prienų gimnaziją, 1930 m. - Vilkaviškio kunigų seminariją ir tų pačių metų vasario 28 d. įšventintas kunigu. Pirmoji tarnystės vieta – Šventežerio bažnyčia (1930-1935), po to metus – Griškabudyje, o nuo 1936 m. iki 1938 m. - Igliaukos vikaras. 1938 m., įsteigus naują Paveisininkų parapiją, paskirt...

  PRIENŲ MALŪNININKO BAGRANSKIO ŠEIMOS ISTORIJA PROTĖVIAI Prienuose gyvenusius Bagranskius primena išlikęs didingas jų malūno pastatas Kranto gatvėje. Atlaikęs karus, klestėjęs sovietmečiu kaip Revuonos viešbutis, vėliau tapęs vaiduokliu, vėl žadantis atgimti. Pastatai dažnai stipresni už žmonių atmintį.  Nuotraukoje Zelmano Bagranskio tėvai apie 1890 m.  Pasitelkusi visą internetu prieinamą informaciją pamėginau atkurti tragišką šios šeimos istoriją. Įvairiai rašoma jų pavardė, tačiau aš vartosiu be minštosios i, taip ji buvo rašoma rusiškai sinagogos knygose, taip įrašyta jų lietuviškuose pasuose. Tik išsigelbęję ir išlikę gyvi, vieni emigravę prieš karą į Izraelį, kiti išgyvenę karo baisumus ir getą čia, Lietuvoje, o vėlaiu išvykę į JAV, Bagranskiai save įvardijo kaip Bagriansky. Pirmuosius Bagranskius Prienų sinagogos knygose aptikau nuo 1839 m., kai mirė našlė Cyda Bagranskienė, našlė, palikdama sūnų Mendelį-Mejerį. 1844 m. Zelmanas ir Frida Bagranskiai pa...