Klajonės į praeitį

  UŽMIRŠTAS 1863 M. SUKILIMO TREMTINYS Slaptas ypatingų po 1863-1864 m. sukilimo stremtinių konvojus į Sibirą Šio kunigo net kapas Kruopių kapinėse (Akmenės raj.) suskaitmenintas kaip nežinomas, nors man nesunkiai pavyko jį rasti, nes palaidotas šalia kitų šios parapijos kunigų, ir perskaityti užrašą antkapyje nebuvo sunku: „Czia / ils Kuniga / J. LEONAWICZES / miri / 1881 m. / majaws m. 25 d.“ Vikipedijoje „Kruopių bažnyčia“ paminėtas kunigas-tremtinys, tačiau jo pavardė parašyta klaidingai. Lotyniškose, lenkiškose metrikose jo pavardė - Leonowicz, rusiškuose tremties dokumentuose – Леонович, o antkapyje žemaitiškai Leonawiczes, tačiau ne LeVanavičius, kaip parašyta vikipedijoje ar Akmenės krašto enciklopediniame žodyne (AKEZ). Jono pavardės keitimo istorija gana intriguojanti. XIX a. pradžioje valstiečio vaikui įstoti į kunigų seminariją nebuvo taip paprasta. Gal būt, parapijos kunigų pastebėtas gabus vaikas buvo rekomenduotas siekti mokslų, krikšto metrikoje „suponinant“ valsti...

  GODLEVSKIAI IR ŠIAUDINĖS KAPINĖS Žemaitijoje yra išlikusios seniausios veikiančios Papilės krašte (Akmenės raj.) Šiaudinės kaimo kapinės. Informacija, kad jos įkurtos XIX a. pradžioje (Papilės apylinkės kapinės, Virginija Jurėnienė, Vilniaus universitetas, 2002), kai Šiaudinės dvaro tėvūnas Rokas Jochanas Godlevskis joms paskyrė žemės sklypą, yra ne visai teisinga, nes man pavyko nustatyti tikslią pirmųjų palaidojimų datą. Kiekvienas stambesnis kaimas ar dvaras iki XIX a. vidurio turėjo savo kapines, mirtys buvo registruojamos parapijinės Papilės bažnyčios knygose, nes Šiaudinėje tuo metu buvo tik Roko Godlevskio pastatyta koplyčia, tačiau kai kuriuose mirčių įrašuose paminėtas Šiaudinės monsionarijus* Bonaventūras Michnevičius. Jei kitų kaimų kapinėse dažniausiai buvo laidojami maži vaikai ar šv. Sakramento negavę, staiga mirę, žmonės, tai Šiaudinės kapinės jau nuo pirmųjų palaidojimų formavosi kaip rimtos, lygiavertės Papilės parapijinėms kapinėms. 1796 m. balandžio 10 d. Šiau...

  KUNIGŲ MARMŲ DINASTIJA PRIENŲ BAŽNYČIOJE Senosiose Prienų kapinėse, vakarinėje, vadinamoje turtingųjų, dalyje yra išlikęs didelis marmuro antkapis, aptvertas metaline tvorele, su žiojėjančia išdraskyto jo amžinojo poilsio rūsio skyle. Čia palaidotas Prienų bažnyčios administratorius kunigas Pranciškus Marma. Tai ketvirtas pagal senumą šių kapinių antkapis. Užrašas - lenkų kalba: "Čia ilsisi kūnas / kunigo Pranciškaus Marmo / g. 1835 spalio 17 d. / m. 1876 sausio 6 d." Trumpa Pranciškaus Marmos biografija: į Seinų kunigų seminariją įstojo 1854 m. kovo mėn. Kunigu įšventintas 1858 m. spalio 24 d. 1858–1859 m. paskirtas į Berznyko parapiją vikaru, 1859–1861 m. vikaru į Gražiškių filiją, 1862 - 1863 m. buvo Vilkaviškio parapijos vikaru. Nuo 1866 m. - Krasnapolio parapijos vikaras. Kunigo Pranciškaus Marmos kapas 2019 m. Prienš senosiose kapinėse           Pasakojant apie kun. Pranciškų, negalima nepaminėti jo brolių, pusbrolių ir jau jaunesnės k...

  KAIP FILOLOGIJA SUGRIOVĖ LEGENDĄ Jokiu dokumentu nepagrįstą istoriją apie šalia Birštono kapinių už tvoros "palaidotą" žmogų pateikė viena studentė (pavardės nenoriu minėti) savo 2001 m. bakalauriniame darbe „Senosios Birštono kapinės“, p.21. Jos pasakojimo esmė tokia: 1911 m. Birštone poilsiavo lenkų kilmės vokiečių karininkas Antonis Schymanskis, kuris užmezgė romaną su Kurhauze dirbusia jauna lietuvaite Maryte. Baigiantis atostogoms karininkas savo mylimai pasipiršo, bet ši ne tik nesutiko už jo tekėti, bet ir išdavė jį su kitu. Įsimylėjęs Antonis 1911 m. liepos 8 d. ant Kurhauzo laiptų nusišovė. Toliau cituoju autorę pažodžiui: „Po šio įvykio mergina, norėdama išpirkti savo kaltę, palaidojo karininką A. Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą ir niekada Birštone nesirodė." (E. M., 2001 m. bakalaurinis darbas „Senosios Birštono kapinės“, p.21). Jau penketą metų skaitmeninu Lietuvos kapines, tame tarpe ir Birštono, todė...

  NETIKRA LEGENDA ARBA TIKROJI PAVIRVYČIO DVARININKŲ DRUVIŲ ISTORIJA Kiekviena giminė turi savo istoriją, kartais paremtą dokumentais, kartais – tik iš kartos į kartą perpasakotais įvykiais. Kiekvienoje šeimoje yra paslapčių, apie kurias nepasakojama net artimiausiems žmonėms. Kartais šios paslaptys iškyla po kelių šimtmečių. Kodėl ėmiausi šio dvaro istorijos tyrimo? Mano seneliai susituokė, dirbdami Pavirvyčio dvare, vėliau jau nacionalizuotame dvare gimiau ir aš. Mano gimimo metrikoje įrašyta Drupynės kaimas. Taip vietiniai vadino Druvės valdomą dvarą ir kaimą. Pavirvyčio dvaro netoli Tryškių miestelio legenda sako, kad Druvės atsiradimas šiame dvare siejamas su Napoleono žygio metu į dvarą patekusiu susirgusiu prancūzų karininku Pjeru Druve, kurį slaugė tuo metu dvarą valdžiusių bajorų Šemetų dukra Morta. Tarp jaunų žmonių užgimusi meilė baigėsi slaptu Mortos pabėgimu su besitraukiančia Napoleono armija, kai Morta išėjo atsisveikinti su mylimuoju, o šis ją įsisodinęs į vežimai...