Klajonės į praeitį

  KAS BENDRO TARP POETO SYRAKOMLĖS IR PASLAPTINGOJO PRIENŲ MUZIKO ANTKAPIŲ Gal būt, Prienų senosiose kapinėse turime vienintelį išlikusį vilniečio skulptoriaus Konstanto Sobolewskio signatūra pažymėtą antkapį. Dažnai, praeidama pro šalia pagrindinio tako esantį suniokotą kapą, pagalvoju, kiek ilgai jis laikys, nesusmigęs į išplėštą po juo esantį rūsį? Guli dvi atsiskyrusios paminklo dalys. Gerai apžiūrėjus, matosi, kad buvo ir trečia dalis, kurią užbaigė kryžius. Žinau, kad tai pats seniausias išlikęs antkapis šiose kapinėse, nors visi oficialūs šaltiniai (Prienų krašto muziejus, rajoninis laikraštis "Naujasis Gėlupis, 2013 07 31, stendas prie kapinių) skelbia, kad tai MUZIKO, mirusio 1894 m., kapas. Šios klaidos (mirties metai, "muziko" titulas ir neteisingai parašyta pavardė) atsirado pasinaudojus Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje saugoma kraštotyrine medžiaga (I. Marcinkevičienė, Senosios Prienų kapinės, Prienai, 1987). Tai didelis, kruopštus ir verti

  NETIKRA KARPIŲ IŠ JONIŠKĖLIO DVARO LEGENDA Paskambino draugė, aplankiusi Joniškėlį ir papasakojo ten girdėtą legendą, kurią pasakojojo vietini s gid as, apie garsiosios Karpių giminės paslaptį, neva "Karpiui tėvas prisakęs – jei tau gims sūnus, gausi visą turtą, bet jei gims dukra, negausi visiškai nieko ir viskas atiteks Tiškevičiams, su kuriais Karpiai giminiavosi. Gimė mergaitė, todėl K arpis sumąstė klastą. Tuo metu jo dvare tarnavo kalvis iš Olandijos, kuriam ką tik buvo gimęs sūnus. Karpis savo dukrytę sukeitė su kalvio sūnumi, paveldėjo didelius turtus ir tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. <...> Kalvio pavardė buvo HOLM. Pagal legendą, kape gulinti Palmira Holmowa ir yra tikroji Karpio dukra, kuri dėl tėvo ambicijų ir gobšumo negalėjo atgulti didžiojoje koplyčioje.", - rašoma "Joniškėlio istorijose", šią legendą pakartojo savo kelionių bloge keliautoja Elė Pranaitytė (Kūtvėla) ir keliauninkams šią "muilo operą" pasakoja

  VAKHTANG KIKABIDZE 1938 07 19 - 2023 01 15 Aš jį prisimenu būtent tokį: su skrybėle ir dryžuotu kostiumu. Visose Tbilisio vitrinose kabėjo 1983 m. kalendoriniai plakatai su šia nuotrauka. 1983 m. sausio pradžioje viešėjau Tbilisyje draugų šeimoje. Paskutinį vakarą manęs paklausė, ką dar norėčiau pamatyti? Nusišypsojau ir atsakiau, kad pamačiau tiek daug, jog liko tik neįmanoma svajonė - pamatyti gyvą Kikabidzę. Mano bičiulis surinko telefono numerį ir juokdamasis kažką gruziniškai kalbėjo. Supratau tik "gogo Kaunas" (mergina iš Kauno). Padėjęs ragelį sako: "Staigiai renkis, važiuojam pas Kikabidzę". Negalėjau patikėti! Gyvenau pačiam senamiesčio cente, kilome į kalną, į daugiabučių rajoną. Dabar, sako, užlipk į trečią aukštą, tiesiai bus metalinės durys, paskambink ir, kai paklaus, kas ten, pasakyk, kad nuo Nanos. Durys atsivėrė, vos nuspaudžiau skambučio mygtuką. Tarpduryje stovėjo pats Vakhtangas, labai aukštas, barzdotas ir su plačiausia šypsena veide. Gruziniš

  KAIP MANE PER VĖLINES APLANKĖ MAŽA DŪŠELĖ Grįžusi iš kapinių prisėdau prie kompiuterio. Netyčia nuklydau į senųjų Prienų kapinių katalogą, kuriame saugau nuotraukas su nežinomų žmonių antkapiais: nuplėštomis lentelėmis, pavogtais kryžiais, išblukusiais užrašais. Atverčiau nuotrauką su keistu, jaudinančiu užrašu metalinėje plokštelėje: "1923 M. 7 RUGS. / A+A / ALGIRDĖLI! SUKAKUS 1 3/4 M. AM. / PER SAVO NARSUMĄ MIREI / ILSĖKIS RAMYBĖJE. / TEBŪNIE TAU LENGVA ŽEMELĖ / NULIŪDĘ TAVE MYLINTIEJI TĖVAI". Tėvai užmiršo ar sąmoningai neužrašė vaikelio pavardės? Ar įmanoma sužinoti kas toks ten buvo palaidotas prieš 100 m.? Kaip tik turiu1923 m. Prienų bažnyčios mirčių registrų knygą. Tais metais įregistruotos 110 mirčių. Vien Jonai, Marijonos, Petrai ir Juozai. Su viltimi ieškau tam laikui dar reto Algirdo vardo. Iš štai įrašas Nr.84: 1923 m. rugsėjo 7 d. Prienų mieste mirė Algirdas Bronius Akstinas, 1 m. 8 mėn. amžiaus nuo smegenų uždegimo. Tėvas - Prienų miesto nuovados viršininkas

  GODLEVSKIAI IR ŠIAUDINĖS KAPINĖS Žemaitijoje yra išlikusios seniausios veikiančios Papilės krašte (Akmenės raj.) Šiaudinės kaimo kapinės. Informacija, kad jos įkurtos XIX a. pradžioje (Papilės apylinkės kapinės, Virginija Jurėnienė, Vilniaus universitetas, 2002), kai Šiaudinės dvaro tėvūnas Rokas Jochanas Godlevskis joms paskyrė žemės sklypą, yra ne visai teisinga, nes man pavyko nustatyti tikslią pirmųjų palaidojimų datą. Kiekvienas stambesnis kaimas ar dvaras iki XIX a. vidurio turėjo savo kapines, mirtys buvo registruojamos parapijinės Papilės bažnyčios knygose, nes Šiaudinėje tuo metu buvo tik Roko Godlevskio pastatyta koplyčia, tačiau kai kuriuose mirčių įrašuose paminėtas Šiaudinės monsionarijus* Bonaventūras Michnevičius. Jei kitų kaimų kapinėse dažniausiai buvo laidojami maži vaikai ar šv. Sakramento negavę, staiga mirę, žmonės, tai Šiaudinės kapinės jau nuo pirmųjų palaidojimų formavosi kaip rimtos, lygiavertės Papilės parapijinėms kapinėms. 1796 m. balandžio 10 d. Šiaudinė

  JUZEFA KSAVERIJA SVETOPOLK-MIRSKYTĖ, GRAFIENĖ BROEL-PLIATERIENĖ Kažkada pasakojau Pavirvyčio dvaro (Telšių raj.) naują istoriją, paneigusią plačiai paplitusią legendą apie Druvių prancūzišką kilmę. Tęsdama šios giminės tyrinėjimus, nuklydau į Kurtuvėnų parapiją, kur XVIII-XIX a. gyveno kilmingieji ponai Druvės (Druw, Druff ar Druf), Svetopolk-Mirskiai ir, didžiam mano nustebimui, Godlevskiai. Šį vakarą papasakosiu apie Juzefos Mirskytės Druvienės dukterėčią, jos vyresnio brolio Leono dukrą, kurią ir matote nuotraukoje. Leonas Mirskis, Šiaulių apskrities teisėjų kolegijos prezidentas, būdamas jau 39 metų amžiaus, 1808 m. vasario 18 d. vedė kaimyniniame dvare gyvenusią 29 metų Joaną Doviataitę (Johanna Dowiatt). Joana buvo oficialiai išsiskyrusi, pripažinus jos pirmąją santuoką su Jokūbu Talvoš Steckevičiumi fiktyvia. Leoną ir Joaną sutuokė Leono vyriausias brolis, Žemaitijos katedros kanauninkas Jonas Mirskis. Naują gyvenimo etapą Joana pradėjo Dzidų dvare, nuo seno priklausiusiame L