BURANAS IR ARKLIŲ GŪNIOS

Vida Baltrušaitienė

1988 metų lapkričio 15-osios rytą į kosmosą iškeliavo raketa “Energija”, nešdama ant savo nugaros daugkartinio naudojimo kosminį laivą “Buran”. Kosmose atsiskyręs nuo raketos, “Buranas” apskriejo Žemę ir po 140 minučių pradėjo nusileidimą. Pasiekęs 110 km aukštį, laivas įėjo į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Atėjo laikas patvirtinti savo gyvybingumą 38 tūkstančiams keramikinių izoliacinių plokštelių, kurios dengia “Buraną”. Jos išlaikė 1200 laipsnių karštį. Nuo laivo paviršiaus atsiskyrė tik keturios plokštelės. “Buranas” egzaminą išlaikė. Tokie ir panašūs pranešimai mirgėjo to meto spaudos pirmuosiuose puslapiuose. Lietuva liūdėjo praradusi galbūt paskutinę galimybę turėti savo kosmonautą. Kaip paguodą jam, Rimantui Stankevičiui, buvo patikėta ore sutikti iš kosmoso grįžtantį “Buraną” ir palydėti jį iki nusileidimo tako Baikonuro aerodrome. Lakūnams bandytojams buvo pasakyta: “Be kelių sėkmingų automatinių bandymų, žmonės neskris”. Laivo vado vietoje į kosmosą skrido fotokamera.
Yra ir kita versija, kodėl “Buranas” pirmajam skrydžiui į kosmosą pakilo be ekipažo, todėl ir pasakojimą pradėjau nuo termoizoliacinių plokštelių. Tik keli žmonės Lietuvoje žinojo, kas buvo jų gamybos technologijos autorius ir kur plytelės buvo gaminamos. 1981 metais, kai amerikiečiai į kosmosą pakėlė pirmąjį daugkartinio naudojimo kosminį lėktuvą “Kolumbija”, Maskvos aviacijos institutas aštuoniems Sąjunginiams tekstilės institutams davė užduotį rasti būdą, kaip sudaigstyti 3 cm storio neaustinę medžiagą. Vienas iš tokių institutų buvo Kaune, o laboratorijai vadovavo vienintelė tuo metu institute dirbusi siuvimo technologė.

Baigusi Kauno politechnikos institutą Vida šiek tiek padirbėjo prestižinėje “Mados”siuvimo įmonėje, baigė aspirantūrą ir atėjo dirbti į tekstilės institutą, todėl ir Maskvos užduotį įveikti teko jai. Tuo metu Tarybų Sąjungoje sudaigstyti tokio storio medžiagą mechaniniu būdu buvo neįmanoma, ir Vida pradėjo siuvimo mašinos, kuri pajėgia persiūti bent jau centimetro storio audinio sluoksnį, paieškas. Moteris nuvažiavo į Aukštuosiuose Paneriuose buvusią pluošto gaminių gamyklą, kurioje vienas iš cechų siuvo gūnias arkliams – daigstė centimetro storio veltinį. Vidai pavyko įkalbėti gamyklos vadovybę paaukoti vieną iš mašinų “sulaužymui” ir su jaunu auksiarankiu meistru Petru ėmėsi darbo: ką išpjovė, ką privirino, ką prailgino, ir palengva daigstomos medžiagos storis didėjo. Sąjunginis Kauno tekstilės tyrimo institutas konkursą laimėjo, ir Vida buvo pakviesta dalyvauti kosminio laivo “Buran” projekte. Aštuonis metus moteris Maskvoje praleisdavo vieną dvi savaites kas mėnesį. Ko ji ten vyksta žinojo tik instituto direktorius, nes laboratorijos vedėja turėjo antrą slaptumo laipsnį. Buvo įkurta speciali laboratorija, kurioje Vidos vadovaujami dirbo aštuoni žmonės. Į Kauną iš Dimitrovogrado gabeno itin slaptus konteinerius su nedaigstytu ir chemikaluose nemirkytu veltiniu. Laboratorijoje tik susiūdavo ir vėl išveždavo atgal. Išlaidos buvo didžiulės, ir galiausiai kauniečiams buvo patikėtas visas termoizoliacinių plytelių gamybos procesas. Iš Pamaskvėje esančios “Himvolokno” gamyklos atveždavo neapdirbtą pluoštą, o Kaune jį perveldavo, “Kauno audiniuose” praleisdavo per kalandras (du besisukančius volus-presus) ir sudaigstytus išveždavo tiesiai į Tušino aviacijos gamyklą bandymams. “Burano” konstruktoriai turėjo “Shatl” termoizoliacinių plytelių pavyzdžius, žinojo kokie reikalavimai joms keliami (nepralaidžios drėgmei, šilumai, lengvos ir patvarios), o kaip jas tokias padaryti – Vidos laboratorijos darbas. Taip “gimė” dešimt kolektyvinių išradimų, buloninė medžiaga, kurią aviatoriai naudoja orlaivių kabinos uždangalams siūti, lietpaltinė medžiaga ir daug kitų naudingų dalykų... Kosmoso programoms Tarybų Sajunga pinigų negailėjo. Vienos “Burano” bandomosios termoizoliacinės 42x42x3,5 cm gabaritų plytelės gamyba kainavo 1800 rublių. Tai pasakiusi, ponia Vida užduoda man retorinį klausimą: “Ar pameni, kokie tuo metu buvo inžinierių atlyginimai?”
Bendraudama su kosmoso specialistais, Vida sužinojo dar vieną, gana buitišką, problemą: greitai suplyšta kosmonautų darbiniai kostiumai. Ponia Vida parodo, kokia poza įprastai susirietę dirbo kosmonautai ir kokios vietos greičiausiai susidėvėdavo. Laisvalaikiu ji sumodeliavo naujus kostiumus ir kosminis centras juos patvirtino. Tuo metu Kauno tekstilės institute jau buvo modeliuojamas ir gaminamas visas kosmonautų dėvimas apatinis trikotažas, tad ir naujieji kostiumai buvo siuvami čia.
Bet grįžkime prie plytelių ir kodėl, pasak ponios Vidos, “Buraną” pirmame skrydyje į kosmosą valdė automatinė nusileidimo sistema. Šiluminė izoliacija reikalinga dideliais greičiais atmosferoje kylant ir leidžiantis atsiradusios trinties su oru šiluminei energijai sugerti ir neleisti kosminiam objektui perkaisti. Nors 1981 metais “Kolumbijai” įeinant į atmosferą, buvo sužinota, kad šiluminė energija praktiškai 25 procentais mažesnė už paskaičiuotą, ir tai leido amerikiečiams kituose skridimuose beveik puse tonos sumažinti šiluminę izoliaciją, “Burano” konstruktoriai “apklojo” savąjį aparatą bemaž trigubai storesniu termoizoliaciniu sluoksniu iš išorės ir vidaus. Dėl per didelio svorio saugumo sumetimais buvo atsisakyta ekipažo su sunkia amunicija, reikalinga kosmonautų gyvybinėms funkcijoms ir saugumui užtikrinti.