GRAFAITĖ, PAMESTINUKAS IR BEVARDIS KAPAS

Viskas prasidėjo nuo to, kad totorių kilmės grafų Alsufjevų giminės aprašymuose jų palikuonę grafaitę Darją vedęs Antanas Moro priskiriamas prancūzų belaisvio karininko Žano Pjero Teodoro Moro de Meltjer (1781-1848) ir Anos Jekaterinos Šarlotės Budje de Senglin (1777-1854) šeimai. Užtenka pasitelkti paprastąją aritmetiką, kad suprastum, jog Šarlotė savo tariamą sūnų pagimdė, būdama jau 69 metų, kas mažai tikėtina. Iš tikro Antanas Moro gimė 1846 m. vasario 16 d., iš Tryškių dvaro kilusio bajoro Aleksandro Moro ir Teklės Virginijos Paškauskaitės šeimoje. Pavyko sudaryti dokumentais paremtą Moro genealoginį medį, siekiantį XVII amžių, bet apie tai – kitą kartą. Šiandien papasakosiu apie grafaitės Darjos ir Antano Moro santuoką ir jų gyvenimą Daubiškių dvare, netoli Viekšnių miestelio.

Pavyko rasti dar niekada nepublikuotus gr. Darjos Alsufjevos ir Antano Moro santuokos ir Darjos mirties, jos uošvio Aleksandro mirties ir jų įsūnio, pamestinuko Igno, krikšto metrikas. Šie dokumentai neginčytinai įrodo tikrąją Moro kilmę.

 Darja, buvusi carienės freilina, jau ne pirmos jaunystės mergina, svečiavosi pas savo seserį Aleksandrą Zubovą Bubių dvare netoli Šiaulių. Rūmuose gyveno dėl sveikatos iš Zubovo sekretoriaus pareigų pasitraukęs Aleksandras Moro, kurio vienintelis sūnus Antanas perėmė jo pareigas. Darjai patikęs išsilavinęs, apsiskaitęs, gražiai šokęs kavalierius ir užsibuvusi nuotaka neužilgo atidavė Antanui savo ranką ir širdį. Jų santuoka įvyko mažoje Padubysio kapinių cerkvėje, kurios jau seniai nebėra. Metrikoje rašoma, kad 1881 m. balandžio 26 d. katalikų tikėjimo Kauno gubernijos, Šiaulių miesto bajoras Antanas, Aleksandro sūnus, Moro, 36 metų amžiaus, veda Šiaulių apskrityje Bubių dvare gyvenančią grafaitę Darją Vasiljevną Olsufjevą, 40 m. amžiaus merginą. Jaunąjį prie altoriaus lydėjo bajorai Jonas, Eduardo s., ir Bronislovas, Jono s., Gruževskiai. Jaunosios palydą sudarė generolas leitenantas grafas Aleksandras Vasiljevičius Olsufjevas ir generolas majoras iš jo Didenybės svitos grafas Adomas Vasiljevičius Olsufjevas. Abu - grafaitės Darjos broliai.

                                                                      Grafaitė Darja  Alsufjeva,  carienės freilina. 1856 m.                                                                                            I. Makarovo tapytas portretas.

Grafaitės Darjos Alsufjevos ir bajoro Antano Moro santuokos metrika

Darja tekėdama šventai pamelavo, pasijaunindama net šešiais metais. Tikrasis jos

amžius nurodytas tiek mirties metrikoje, tiek antkapyje Viekšnių kapinėse. Grafaitė gimė 1836 m. spalio 18 d. Dešimties metų skirtumą kompensavo jos 200 tūkstančių rublių kraitis, už kurį Morai ir pasistatė gražiausią Viekšnių apylinkėse dvarą Daubiškiuose.

Pamestinuko Igno krikšto metrika Viekšnių bažnyčioje, suteikiant jam MORO pavardę.

Viekšnių miestelyje 1883 m. vasario 2 d. buvo rastas poros dienų leisgyvis pamestinukas. Vaikas pakrikštytas Igno vardu tik vandeniu dėl grėsmės gyvybei ir jau 1886 m. (jei tikėti užrašu po nuotrauka, kurią pateikė Mykolas Biržiška savo atsiminimų knygoje "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose"), mažasis Ignas sėdi ant Antano Moro kelių, o į juodu meiliai žvelgia Darja Morienė. Kada mažasis pamestinukas pateko į Daubiškių dvarą, liks paslaptimi, tačiau Biržiška pasakoja, kad, kai aplinkinių dvarų bajoraičiai vasaromis mokėsi ir gyveno Morų namuose, Ignas buvęs pats protingiausias ir gabiausias iš visų vaikų, labai gerai išauklėtas, ramaus būdo, dėl ko vaikai jį draugiškai pakumščiuodavę. Tik po kelių metų vasaros mokslų, Biržiška netyčia nugirdęs, kad Ignas yra netikras Morų sūnus. Jis sunkiai tuo galėjęs patikėti, nes Ignas buvo labai mylimas vaikas.

Berniukus Morienė mokė etikos, jojimo ir prancūzų kalbos, o muzikos pamokas bajoraičiams dėstė Biržiškienė. Anksti pamatę Igno nepaprastą talentą muzikai, Morai samdė mokytoją iš Šiaulių. Po gimnazijos Ignas išvyko į Maskvos universitetą, apsigyveno grafų Alsufjevų rūmuose, tačiau ekonomikos studijos jo nevyliojo, mokslų nebaigė, pasirinko profesionalaus smuikininko kelią. Grojo Maskvos simfoniniame orkestre. Į Lietuvą taip niekada ir nabegrįžo. Apie jo likimą Mykolas Biržiška sužinojo kartą susitikęs Igną Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje. Ignas labai susijaudinęs, sakęs pasiilgęs Lietuvos, tačiau vedęs rusaitę ir namo jau nebegrįš. Kažkokio nelaimingo atsitikimo metu jis susižeidęs ranką taip, kad tęsti smuikininko karjeros nebegalėjęs, pagalvojęs net apie savižudybę... Vėliau išvyko į Oriolą ir dirbo ten banke.

Aleksandras Moro

Aleksandras Moro, Darjos uošvis, palaidojęs Šiauliuose savo žmoną, iš Zubovų dvaro persikėlė į Daubiškius. Jį siejo labai šilti santykiai su marčia. Kai kolegijos asesorius Aleksandras Moro, sulaukęs garbingo 85 m. amžiaus, 1898 m. mirė Daubiškių dvare, palikdamas tik vieną sūnų – Antaną Mykolą, gr. Darja jį palaidojo katalikiškose kapinėse ne garbingiems vietiniams bajorams skirtoje centrinėje kapinių dalyje, bet prie pat akmenų tvoros, skyrusios stačiatikių ir katalikų kapines, tarsi tuo pasakydama, kad ji norės atgulti amžino poilsio kiek galima arčiau savo uošvio. Taip ir atsitiko. Pagal M. Biržišką, grafaitė palaidota tiesiai už tvoros, priešais savo uošvį.

Darjos graf. Alsufjevos Moro mirties metrika Viekšnių cerkvės knygoje

Mirė Morienė baisiose kančiose nuo vėžio 1911 m. rugpjūčio 25 d. Antanas Moro, Darjos vyras, buvęs nerūpestingas ūkininkas, neprižiūrėjęs savo dvaro prievaizdo, laukai stovėję neapsėti, žmonos kraitis seniai buvo išleistas pramogoms ir knygoms. Jei ne materialinė jos sesers Aleksandros vyro Zubovo pagalba, ji būtų mirusi dar ir skurde. Antanas po žmonos mirties dvarą pardavė, trumpai apsistojo Viekšniuose, o vėliau išvyko į Oriolą. Gal tikėjosi įsūnio Igno, ten gyvenusio ir dirbusio banke, pagalbos? Ten neužilgo Antanas mirė (1917 m.), palaidotas Oriolo kapinėse.

Darjos Alsufjevos Moro kapas Viekšnių senosiose kapinėse

Paskutinio vizito į Viekšnių kapines metu nufotografavau du antkapius, tokius nepanašius, bet tokius artimus, nepaisant juos skyrusios tikybos ir tvoros. Pasak Biržiškos, ant Aleksandro Moro kapo pradžioje buvęs pastatytas didžiulis medinis kryžius. Jis, be abejo, sutrūnijo ir, gal gero žmogaus, kapinių sargo dėka, ant kapo buvo uždėtas atlikęs antkapis, užlietas cementu, kad neapaugtų piktžolėmis. Matosi, kad jis užkeltas ant kažkokio jam netinkamo pagrindo.

Dešinėje - grafaitės Darjos Moro kapas provoslaviškoje Viekšnių kapinių dalyje, kairėje - jos uošvio, Žemaitijos bajoro Aleksandro Moro (g. Tryškių dvare 1813 04 05 - mirė1898 06 02 Daubiškių dvare) kapas katalikiškoje kapinių dalyje.
"Aleksandras Moras yra palaidotas Viekšnių katalikų kapuose, o čia pat už mūro, stačiatikių kapuose, ir geroji Morienė. [...]. Pažymėsime medinį Aleksandro Moro (1813—1898 m.) kryžių."
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938.

2021 04 30

Janina Paplauskaitė Leonavičienė