VIETOJ KONCENTRACIJOS STOVYKLOS - GELEŽINIS KRYŽIUS
Mellita grafienė Scenk von Stauffenberg
Jai buvo uždrausta rodytis aukštuomenės gyvenime, apie jos nuopelnus nerašė spauda, apie apdovanojimus nesužinojo pasaulis. MELITTA GRAFIENĖ SCHENK von STAUFFENBERG „arė“ dangų Junkers‘ais, negailėdama nei jų, nei savęs. Pritilus jų gausmui bet kada galėjo pasigirsti koncentracijos stovyklos sirena. Melita buvo žydė. Melitta Schiller gimė 1903 metų sausio 9 dieną Krotoschine, Vakarų Prūsijoje. Tėvas - statybų konsultantas iš senos Prūsijos žydų giminės, kuri daug šimtmečių vertėsi vilnos prekyba. Motina, Margarete Eberstein, be Melittos rūpinosi dar keturiais vaikais. Per I-ąjį Pasaulinį karą Melitta su tėvu gyveno pas senelę Schlesiene, netoli fronto linijos, o motina ir vyriausioji sesuo dirbo sanitarėmis. Melitta, kaip itin gabi mokinė, Krotoschine lankiusi sustiprinto dėstymo mokyklą, turėjo palikti po karo Lenkijai atitekusią gimtinę ir abitūros egzaminus laikyti Hirschbergo gimnazijoje. Nuo šešiolikos metų mergina pradėjo stipriai gilintis į fiziką ir aerodinamiką, o 19-kos metų tapo pirmąja moterimi Vokietijoje aukštojo pilotažo pilote. Su pagirimu baigusi fizikos, matematikos ir skrydžio dinamikos studijas Miuncheno Technologijos Universitete, 1927 metais Melitta Schiller pradeda dirbti inžiniere Vokietijos Aviacijos Laboratorijoje (DVL) Berlyne. Ji priskraidė privalomą skaičių valandų su abejotinos kokybės pilotažui nepritaikytais lėktuvais. Per aštuoneris metus Schiller teoriškai ir eksperimentais dirbo prie lėktuvų propelerių kokybės gerinimo klausimų. Kadangi tuo metu Melitta aktyviai skraidė, ji pati atlikdavo bandymus ore ir tuo būdu surinko medžiagą savo moksliniam darbui. Čia, Berlyne, Melitta susipažino su senosios istorijos profesoriumi Dr. Alekandru (Alexander) grafu von Stauffenbergu ir 1938 metais jie susituokė. Bet prieš tai Melittą atleido iš Karinių Oro Pajėgų (KOP), kadangi Schiller buvo kilusi iš ištikimos žydų tikėjimui šeimos, nors tėvas dar prieš aštuoniolika metų buvo priėmęs protestantizmo tikėjimą. Pagal Trečiojo Reicho nuostatas Schilerių šeima buvo traktuojama kaip žydai. Nieko nelaukdama Melitta su savo dviem saserimis ir broliu parašė prašymą Vyriausybei „prilyginti jų šeimą arijams“. Kol laukė atsakymo, diplomuota inžinierė Melitta Schiller siunčiama į Askanijos aviacines dirbtuves Berlyno priemiestyje. Čia ji tobulino navigacinę ir skrydžio kontrolės sistemas von Blohmo ir Vosso lėktuvui BV-139 bei Dornierio lėktuvui Do-18. Šios sistemos buvo pritaikytos ir Askania-3.
Kadangi Melitta Schiller turėjo visų klasių lakūnės licencijas, skraidė visų tipų kariniais lėktuvais ir buvo įvaldžiusi aukštąjį pilotažą, ji buvo sugrąžinta į KOP kaip lakūnė-bandytoja. 1936 m. Melitta Schiller dalyvavo naujojo nacistinės Vokietijos pasididžiavimo Heinkel He-70 bandymuose ir prieš pat Olimpinių Žaidynių Berlyne pradžią juos užbaigė. Lėktuvas buvo aukštai įvertintas ir susilaukė didelio visų šalių dėmesio. 1937 m. jai, antrajai moteriai Vokietijos istorijoje, buvo suteiktas aviacijos kapitonės laipsnis. Užkulisiuose tai buvo pavadinta „apdovanojimu sąžinei nuraminti“, nes visiems buvo aišku, kad Melitta – visa galva aukštesnio lygio lakūnė už vokiečių garbinamą Hanną Reitsch. Artėjant II-am Pasauliniam karui Vokietijos Raudonasis Kryžius kvietė grafienę pereiti dirbti pas juos, bet Melitta kreipėsi į Aviacijos Ministeriją su raportu, kad jos pradėti bombų mėtymo tikslumo prietaisų tyrimai ir pikiruojančių bombonešių bandymai - labai svarbūs karo pramonei. Gavus teigiamą atsakymą, 1939 m. spalio 24 d. ji nukreipiama darbui į naują paskyrimo vietą – KOP Bandymų Bazę Rechline, kur jau dirbo bandytoja Hitlerio numylėtinė Hanna Reitsch. Judviejų bandomųjų skrydžių pobūdis labai skyrėsi. Hanną nacių Vokietija padarė parodomuoju modeliu arijų rasei išaukštinti, bet jos pasiruošimo lygis neatitiko keliamų reikalavimų, ir Hannai buvo leidžiama skristi tik su Rechlino vyriausiuoju bandytoju Karlu Franke. Melitta grafienė Schenk von Stauffenberg bandė „Stukas“: pikiruojančius bombonešius Junker 87 ir dvejų variklių Ju 88 ir jos komandiruotė į KOP Techninę Akademiją Gatow buvo pratęsta iki 1942 m. vasario 1 d.
Atsakymas dėl jų šeimos „prilyginimo arijų nacijai“ delsė, bet Melitta žinojo apie masinius žydų trėmimus į kažkur... Išsigelbėjimas buvo vienas – būti nepralenkiamai, vieninteliai, nepakeičiamai. Beprotiško psichologinio ir fizinio krūvio veikiama, grafienė Stauffenberg nuo 1939 iki 1943 metų bandomųjų pikiruojančių skrydžių atliko tiek, kiek joks kitas Luftwaffe‘s pilotas. Dažną dieną ji kildavo po 15 kartų į 4000 m aukštį ir statmenai pikiruodavo iki 1000 m. Po tokios „velnio karuselės“ vakarais ji pati apdorodavo ir įvertindavo bandymų duomenis. „Dėl jos darbo ypatingos svarbos armijai galima prilyginti arijų nacijos asmeniui“ – įrašas jos asmeninėje byloje apsaugojo ją ir jos artimuosius nuo koncentracijos stovyklos. Vis gi, Melittai nebuvo leista rodytis viešuose aukštuomenės vakaruose, apie jos neeilinį pilotės talentą ir genealų matematikės protą nerašė nacistinė spauda.
Kai grafienė Stauffenberg atliko 2500 pikiruojančių bandomųjų skrydžių su „Stukomis“, jai buvo įteikti aukščiausi to meto Vokietijos apdovanojimai: II-os klasės Geležinis Kryžius (ketvirtoji moteris, taip aukštai įvertinta Vokietijoje) ir Auksinis Luftwaffe‘s piloto ženklelis su deimantais. Įvairiuose šaltiniuose pikiruojančių skrydžių skaičius svyruoja nuo 1500 iki 2500. 1943 ir 1944 m. grafienė buvo nominuota I-os klasės Geležiniam Kryžiui, bet apdovanojimas nebuvo paskirtas. Hanna Reitsch taip ir liko vienintele moterimi, gavusi abiejų klasių Geležinius Kryžius..
1944 metų gegužės-birželio mėn. grafienę Melittą keletą kartų aplankė pulkininkas Claus Stauffenberg, jos vyro Aleksandro brolis. Jis paprašė Melittos nuskristi iš Berlyno iki „vyriausiojo štabo“ ir atgal. Jis pasiūlė moteriai prisijungti prie pasipriešinimo dalyvių ir ji neatsisakė. Deja, Melittos sportinis lėktuvėlis „Fieseler Storch“ nebūtų grįžęs atgal į bazę , nepasipildęs pakeliui degalų, ir, be abejo, tada jie būtų areštuoti. Šio varianto atsisakius, pulkininkas Claus von Stauffenberg pats asmeniškai ėmėsi vykdyti planą „Walkuere“ (vilko išrūkymas). 1944 m. liepos 20 dieną jis įsinešė su savimi portfelyje sprogmenis į Hitlerio bunkerį ir padėjo šalia jo po stalu. Hitleris buvo sužeistas, bet liko gyvas. Nuo tos dienos daugelis Vokietijos kilmingiausių šeimų nuėjo nežinion, o išlikę gyvi su siaubu prisimins tai, kas vyko Vokietijoje po „Walkuere“ sąmokslo.
Dar tą pačią dieną buvo suimtas grafas Claus Schenk von Stauffenberg ir naktį sušaudytas. Suimtas jo brolis Bertoldas, taip pat dalyvavęs sąmoksle. Mirė po trijų savaičių kankinimų gestapo rūsyje. Artimiausiu metu buvo nukankinti apie 5000 aukščiausio rango karininkų, diplomatų ir eilinių vokiečių – įtariamų prisidėjus prie „nepaklusnumo akcijos“. Hitlerio įsakymu suimtieji buvo kabinami ant fortepijono stygų, o egzekucijos filmuojamos. Per Vokietiją ir jos okupuotas šalis nuvilnyjo iki 19-to amžiaus vidurio Japonijoje moralės norma laikytas fälschlich Sippnhaftung („Melagingas giminių suėmimas“ – nusikaltėlio įskaudinimas, suimant ir nubaudžiant jo artimus gimines). Vyresnysis brolis grafas Aleksandras, senosios istorijos profesorius, tuo metu rinko medžiagą savo moksliniam darbui Atėnuose. Jis suėmimo metu paskambino į Berlyną žmonai Melittai. Po penkių valandų ji buvo įkišta į gestapo rūsį kartu su grafiene Nina, Klauso našle, ketvirtame mėnesyje nėščia su penktu vaiku.
Melitta "dėl karui svarbios užduoties" po trijų savaičių, rugsėjo 2 d., gražinama į aerodromą ir tęsia bandomuosius skrydžius, o grafą Aleksandrą su abiem brolienėmis išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Nuo dabar grafienė privalėjo oficialiai vadintis "be Stauffenberg". Centrinėje Reicho Saugumo Kontoroje rašytoje instrukcijoje yra įrašas: "... aviacijos kapitonė dipl. inž. Melitta grafienė von Stauffenberg, pagal instrukciją Grafienė S c h e n k, šį vakarą skris ..." ir t.t.
1945 m. pavasarį specialiu SS įsaku netoli Ettersbergo esančiame pajūrio miške buvo įkurta "Speciali Giminių stovykla", į kurią suvežti labiausiai Hitlerio nekenčiamų šeimų nariai. Daugumai iš jų šis nuostabus gamtos kampelis tapo baisiausių kankinimų, pažeminimų ir mirties vieta. Karui artėjant į pabaigą grafienė Melitta panaudojo visą savo užsitarnautą galią ir įtaką, kad kaip įmanoma palengvintų savo vyro ir kitų likusių gyvų jo giminaičių dalią. Ji rašė malonės prašymus, papirkinėjo pareigūnus, išrūpino geresnio maisto tiekimą į "Giminių" konclagerį. Ypač ji, neturinti savų vaikų, rūpinosi grafiene Nina, kuri bene šilčiausiai priėmė ją, žydę, atėjusią į aristokratišką šeimą. Pati Nina von Lerchenfeld, gimusi 1913 08 27 Kaune, nebuvo grynakraujė vokietė.
1945 m. grafienė intensyviai bandė pikiruojančius bombonešius Ju 88, naktimis skraidė su Ardo 96, Focker Wulf 190 ir ME 262. Papildomai dirbo prie naktinio nusileidimo įrangos"Meseršmitams". Turėdama didžiulį autoritetą, ji užsitarnavo teisę į "privačius pasiskraidymus" - pasižvalgyti po apylinkes su savo mažyčiu "Storku" ("Bücker" Bu 188), kuriam nusileisti pakakdavo trumpos pievos. Du kartus tą pavasarį ji skrido į pajūrio mišką aplankyti grafienės Ninos su naujagimiu. Melittai pavyko išrūpinti, kad 1945 m. balandžio pradžioje Ninai su dukryte Constanze "Giminių stovyklą" pakeistų į areštą Potsdamo švento Jozefo ligoninėje. Grafienė Nina von Stauffenberg prisimena, kaip Melitta įvažiavo į ligoninės kiemą ant dviračio su paradine uniforma, provokuojančiai papuošta Geležiniu Kryžiumi ir Auksiniu Piloto ženkleliu su deimantais. Ligoninės vyriausias gydytojas, tarnavęs chirurgu kartu su Goeringu aviacijos formavimo laikais, puikiai žinojo, už ką duodami šie garbės ženklai, bei buvo girdėjęs apie ypatingą vadovybės dėmesį šios ponios neeiliniams gabumams. Gydytojas įleido Melittą pas suimtąsias ir ateityje padarė viską, kas tokiomis sąlygomis įmanoma, kad palengvintų jų būtį. Tuo tarpu pati Melitta visą laiką viena koja stovėjo Karo Tribunole, nors naciai taip niekada ir nesužinojo tikrosios jos "privačių pasiskraidymų" priežasties.
Bebaimės lakūnės "papildomas tiriamasis skrydis" 1945 m. balandžio 8 d. baigėsi tragiškai. Tą popietę ji skrido su Buecker 181 aplankyti savo vyro, perkelto į koncentracijos stovyklą netoli nuo jos aerodromo. Nuostabioje Žemutinės Bavarijos žemėje 2 km iki Strasskircheno, netoli fronto linijos Melittos lėktuvą pašovė amerikiečių naikintuvas. Pilotė sugebėjo nutupdyti pažeistą mašiną, bet pati po dviejų valandų mirė nuo šautinės žaizdos galvoje. Melittai grafienei Schenk von Stauffenberg buvo tik 42 metai. Ne tik nacistinėje Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje vargu ar buvo kita tokia geniali ir tokio tragiško likimo moteris - aviatorė ir mokslininkė. Melittos vardu pavadinta mini planeta Nr. 676.
Melittos vyras grafas Alexander von Stauffenberg liko gyvas, po karo dirbo Miuncheno universitete profesoriumi ir vienas pirmųjų įsitraukė į aktyvią kovą prieš pasaulio branduolinį apsiginklavimą. Jis mirė po trumpos sunkios ligos 1964 metais.
Vieną vasarą devyniasdešimt vienerių sulaukusi grafienė Nina von Stauffenberg su septyniais anūkais aplankė "Giminių stovyklą" ir paprašė jų niekada nepamiršti, kokį skausmą nacizmas atnešė pasauliui ir kokią gėdą užtraukė Vokietijai.
Komentarai
Rašyti komentarą