PAKLYDĘS ANTKAPIS. Protėvių pėdsakais

Povilo ir Elenos Sedalytės Gaudėšių antkapio dalis Viekšnių senosiose kapinėse

"Viekšnių senosiose kapinėse išstumta iš savo amžinojo poilsio vietos nuo kapo prie kapo klajoja seno antkapio dalis su užrašu “POVIŁAS numire m. 1840 / ir ELENA / isz SEDALU m. 1855 / GAUDIESZIEJ.” Jų kapą jau seniai dengia svetima marmurinė plokštė.", - tikią istoriją radau kraštotyrininko viekšniškio Bronislovo Kerio video AVE MARIJA, Viekšnių senosios kapinės, 2011.

Iš Sedalių kilusi mano močiutė Morta Andriuškaitė. Šios giminės medis jau seniai užaugintas, siekiantis iki apie 1700 m. gimusio protėvio Motiejaus Sedalio iš Užlieknės kaimo Viekšnių parapijoje. Jo sūnus Antanas (1738-1806) susilaukė keturių sūnų ir penkių dukterų. Marcelę ištekino už Filipo Mazoveckio iš Sovaičių k. (mano protėviai), o Eleną - už Povilo Gaudėšiaus iš Meinorių k. Povilo tėvas Jonas (1743-1807), Kazimiero sūnus, taip pat užaugino 4 sūnus. Povilas (1781-1840) buvo antras sūnus šeimoje. Vedė Eleną 1809 m. ir atsikėlė gyventi į uošviją. Ten 1811 m. gimė pirmoji dukra Barbora. Kiti penki vaikai gimė tėviškėje - Meinorių kaime.

1809 m. lapkričio 23 d. Viekšnių bažnyčioje įregistruota santuoka tarp Povilo Gaudėšiaus, jaunuolio iš Meinorių kaimo, ir Elenos Sedalytės, merginos iš Užlieknės kaimo.

Į Lėlaičius, kuriuos Lietuvoje išgarsino šios šeimos palikuonys, Gaudėšiai atsikėlė tik 1827 m., kur gimė Simonas ir jaunėlis Juozapas Fabijonas (būsimasis kunigas, g. 1830 m.).

Juozapas Fabijonas Gaudešius-Gauduševičius 1852–1856 m. studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose, 1856 m. buvo įšventintas kunigu. Nuo 1856 m. jis tarnavo Žemaičių vyskupijos parapijose vikaru: Veiviržėnuose (Klaipėdos r.), Skaruliuose (Jonavos r.), Užventyje (Kelmės r.), Pašvitinyje (Pakruojo r.), Naujamiesčio (Panevėžio r.) Kupreliškio (Biržų r.) bažnyčios kuratu, Pandėlio (Rokiškio r.) parapijos kunigas filialistas, 1866–1888 m. J. Gauduševičius buvo Kamajų (Rokiškio r.) Šv. Kazimiero parapijos klebonas. 1889–1895 m., iki gyvenimo pabaigos, J. Gauduševičius tarnavo Kurklių (Anykščių r.) Šv. Jurgio parapijos klebonu. Kurkliuose jis ugdė vikarus. Tarnaudamas Kamajuose, J. Gauduševičius pirkdavo ir parsisiųsdavo paštu įvairių lietuviškų knygų, kurias paskui platino parapijiečiams. Dėl šios veiklos 1871 m. klebonas buvo tardomas žandarų, bet bausmės išvengė, nes jam pavyko įrodyti, kad visos jo turimos knygos buvo išleistos dar iki spaudos uždraudimo. Tačiau žandarai jį stebėjo ir 1875 m. nubaudė 25 rublių bauda už tai, kad be valdžios leidimo važiavo į atlaidus Panemunyje ir Rokiškyje. J. Gaudusevičius įtrauktas į Lietuvos knygnešių sąrašą kaip knygnešystės organizatorius.

Kunigo Juozapo Gauduševičiaus kapas Kurklių kapinėse (Anykščių raj.)

Mirė klebonas 65 m. amžiaus 1895 m. gruodžio 15 d. Kurkliuose (Anykščių r.). Palaidotas Kurklių kapinėse šalia koplyčios. Kapą juosia metalinė tvorelė, pastatytas iškilus marmurinis paminklas, viršutinė dalis, galimai kryžius, dingęs, marmure iškaltas įrašas: "Kunigas Jozapas / Gawduszewicz / numire 15 grodzio 1895 m. / turedamas 40 metu kunigystes".

Povilo ir Elenos sūnus Simonas (g. 1827) 1853 m. vedė Rozaliją Šiuipytę iš Krakių kaimo. Susilaukė penkių sūnų ir dukters Rozalijos. Sūnus Kazimieras (g. 1856) tapo kunigu. Daugiausiai informacijos apie jį išliko iš tarnystės Meškuičiuose. Klebonas Kazimieras Gaudėšius per 1897 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią (rūpinosi darbais).

Vienas iš įdomesnių jo biografijos faktų yra tai, kad jis prieš pirmąjį pasaulinį karą atliko pirmąsias archeologines paieškas Kryžių kalne. Pasikvietęs į talką vietinius vyrus, kasinėjo piliakalnį. Žmonės prisimena, kad jie iškasę be įvairių smulkmenų dar ir du bažnytinius daiktus. Tai buvusios replės žvakėm gesinti, o antrojo daikto pavadinimą senoliai pamiršo. Po šių keistų radinių, sakančių, kad ant kalno kažkada galėjusi stovėti bažnyčia ar koplyčia, kunigas sekančią dieną paieškos darbus nutraukė ir niekam nieko nepaaiškinęs, kasinėjimų neatnaujino. Priežasties niekas nesužinojo, tik spėliojo, kad jam valdžia uždraudė ten kasinėti.

Kunigas Kazimieras Gaudėšis mirė 1926 m., palaidotas Meškuičių bažnyčios šventoriuje, kurią jis ir pastatė 1897 m. Kun. Kazimieras už nuopelnus Meškuičiams ir ypač mokyklos įkūrimą 1908 m., paskelbtas Meškuičių 100-čio piliečiu.

Mykolas Biržiška savo prisiminimų apie Viekšnius knygoje rašo, kad jie, Biržiškų vaikai, mažai pažinojo vietinius gyventojus, nes tėvas, daktaras, bijodamas plintančių ligų, neleido vaikams bendrauti su pacientais, jų žaidimų draugai buvo tik aplinkinių dvarininkų vaikai. Tačiau vykdamas į Lėlaičius, Biržiška pasiimdavo su savimi ir berniukus. Jie žaisdavo su Gaudėšiukais. Todėl nenuostabu, kad A. Biržiška vėliau Gaudėšių vaikams leido Šiauliuose gyventi jų miesto bute.

Kunigas Jonas Gaudėšis (1865 -1917), įkūrė mokyklą 1904 m. (kitur 1905 m.). Gaščiūnuose, Joniškio parapijoje.

M. Biržiška knygoje taip pat rašo, kad šioje Gaudėšių šeimoje buvo dar vienas kunigas - Jonas (g. 1865), kuris kartu su Biržiškomis, savo broliais ir pusbroliu Skabeika gyveno tam pačiame Biržiškų tėvų bute Šiauliuose ir mokėsi gimnazijoje. 

Klebonas kun. JONAS GAUDĖŠIUS gimė 1865 02 28 Lėlaičių kaime, Viekšnių parapijoje pasiturinčių valstiečių Simono ir Rozalijos Šiuipytės Gaudėšių šeimoje. Apie 1905-1906 m. yra žinių, kad klebonavo Joniškio parapijoje, aptarnavo Gaščiūnų filijinę bažnyčią. 1905 m. Gaščiūnuose įsteigė privačią mokyklą, kurią lankė 60 vaikų. Už mokslą užmokestį ėmė tik iš turtingų ūkininkų. (NEDĖLDIENIO SKAITYMAS, Kaunas, 1906 m. rugpjūčio 22 d., Nr.36).

1904 m. klebono J. Gaudiešiaus pastangomis bei rizika prie bažnyčios buvo įsteigta slapta lietuviška mokykla. Kurį laiką mokytojas ir mokiniai glaudėsi netoli bažnyčios buvusioje klebonijoje. Vikipedija.

1914 m. Kunigas Jonas Gaudėšius iš Gaščiūnų filijinės bažnyčios perkeliamas į Naujamiesčio (Panevėžio pavietas) bažnyčią klebono pareigoms. DRAUGAS, Chicago, ILL, 1914 m. vasario 12, Nr.7, 2 psl.

1917 m. balandžio 23 d. klebonas J. Gaudėšius Naujamiesčio parapijoje į kapines palydi nuo šiltinės mirusį parapijietį ir po savaitės, 1917 m. gegužės 2 d., miršta pats nuo šiltinės. Jam buvo tik 51 metai. Palaidotas Naujamiesčio bažnyčios šventoriuje. epaveldas F1531-1-19. Apie klebono Jono Gaudėšio mirtį 1917 m. pranešė savaitinis laikraštis VIENYBĖ, Kaunas, 1918 m. sausio 7 d., Nr.1.

Kitas Povilo ir Elenos anūkas, Simono sūnus Simonas gimė  1867 m. Lėlaičiuose. Tėvai turėjo 20 ha žemės, tad vaikų išsilavinimui skyrė didelį dėmesį. Mažasis Simonas pradėjo lankyti Viekšnių liaudies pradinę mokyklą, kurioje pamokos vyko rusu kalba. Tas leido jam mokslus tęsti Liepojos gimnazijoje. Vis gi, vienu metu mokėti už Kazimiero mokslą seminarijoje ir Simono – gimnazijoje, tėvai neišgalėjo. Tad Simas po šešių klasių buvo priverstas grįžti namo ir įsidarbinti Viekšnių vaistinėje. Susitaupęs pinigų, po trejų metų Maskvos universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus. Tapęs farmacininku, S. Gaudėšius dar kurį laiką dirbo Viekšniuose, vėliau grįžo į Maskvą, kartu dirbo vaistininku ir studijavo farmaciją. 1897 m. įgijo provizoriaus diplomą. Lietuvoje pasiskolino pinigų ir nusipirko vaistinę Šilalėje. Šis miestas jam tapo antraisiais namais. 

1918 metais Simonas Gaudėšius buvo išrinktas Šilalės valsčiaus komiteto pirmininku, o šiandieniniais terminais kalbant – Šilalės tarybos pirmininku – pirmuoju Nepriklausomoje Lietuvoje

Paminklas Simonui Gaudėšiui Šilalės mokyklos kieme

Simonas padėjo įsteigti Šilalės vartotojų bendrovę-kooperatyvą, jo dėka mieste atsirado ugniagesių draugija, jis buvo išrinktas vietinio kredito banko pirmininku, Šilalėje įkūrė Šaulių sąjungos skyrių, savo lėšomis rėmė kai kurių vargingų šeimų vaikų studijas, jo dėka Šilalėje buvo įsteigta mokykla. Už visuomeninę veik­lą provizorius S. Gaudėšius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde bei ugniagesių Garbės ženklu. Deja, atėjo 1941 birželio 14 d. ir 74 metų ligotą senolį Simoną Gaudėšių ištrėmė į Komiją. 1942 m. vasario 23 d. Simonas mirė nuo išsekimo. Jo kapo vieta nežinoma. Tačiau jis išliko šilutiškių širdyse ir atmintyje kaip vienas šviesiausių šio miestelio žmonių. Jo vardu pavadinta mokykla, centrinė gatvė, o šių metų lapkričio pradžioje mokyklos kieme atidengtas paminklas mokyklos įkūrėjui Simonui Gaudėšiui.

To paties Elenos ir Povilo sūnaus Simono dukra Rozalija (g. 1862) ištekėjo už Stanislovo Skabeikos iš Knabikų kaimo, Leckavos parapijos.

1884 m. jiems gimė sūnus Klemensas. Mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau Šiaulių gimnazijoje. M. Biržiška pasakojo, kad Gaudiešiaus ir Skabeikos sūnūs, mokslo Šiaulių gimnazijoje metu gyveno jų tėvo, Viekšnių gydytojo Antano Biržiškos bute. Vėliau Klemensas baigė Tartu universiteto Agronomijos fakultetą. Nuo 1907 m. rašė į lietuvių spaudą, mokyklos ir žemės ūkio klausimais. Išleido ne vieną mokyklinį vadovėlį. I pasaulinio karo metu dirbo Lietuvių Draugijos CK (Peterburge), vadovavo Kultūros ir Švietimo sekcijai. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Į Steigiamąjį Seimą kandidatavo IV (Telšių) rinkimų apygardoje, bet išrinktas nebuvo. Į Seimą pateko mandato atsisakius K. Sidabrui. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai. 1921 01 17 mandato atsisakė ir pradėjo ūkininkauti Raseinių apskr., Mirklių dvare. Mokytojavo Raseinių žemės ūkio mokykloje. Mirė 1951 12 12 Kudirkos Naumiestyje, palaidotas Raseiniuose.

Simono sūnus Tadas (g. 1854) vedė 1883 m. Sedos parap. Docių k. valstiečių Končių dukrą Petronėlę ir išėjo užkuriais. 1893 m. jiems gimė sūnus, būsimasis Nepriklausomos Lietuvos pulkininkas leitenantas Jonas Gaudėšius. Biografinės žinios prasideda nuo 1918 m., kai Jonas atvyko į Atskirąjį lietuvių batalioną Vitebske ir buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju. 1918 m. sausio 6 d. suteiktas majoro laipsnis. 1918 m. balandžio 15 d. paleistas į atsargą.

Vokiečių fronte buvo du kartus sužeistas ir kontuzytas. 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į 1-jį pėstininkų pulką 3-jo bataliono vadu. 1919 m. gruodžio 14 d. suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis. Jo karinėje byloje yra viena juoda dėmė: 1920 m. lapkričio 3 d. J. Gaudešius pasitraukė iš mūšio lauko ir dėl to buvo pažemintas pareigose. Gal pasitraukimas buvo siekiant išsaugoti savo karių gyvybes beviltiškoje, kaip jam pasirodė, situacijoje, nes gana greitai, 1921 m. vasario 16 d., bausmė buvo panaikinta. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1923 m. buvo paskirtas 6-jo pėstininkų pulko vado padėjėju. 1925 m. suteiktas pulkininko-leitenanto laipsnis. 1926 m. buvo perkeltas į 3-jį karo apygardos štabą Operacijų skyriaus viršininku. 1926 m. perkeltas į 5-jį pėstininkų pulką ir paskirtas pulko vado padėjėju. 1928 m. liepos 30 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. Nuo 1928 m. iki 1931 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Nuo 1931 m. buvo priimtas į tarnybą Lietuvos Vidaus Reikalų ministerijoje ir buvo paskirtas Marijampolės miesto ir apskrities viršininko padėjėju. Nuo 1940 m. gyveno Kaune. Apdovanotas 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Rusijos kariuomenėje apdovanotas Šv. Anos 3-jo ir 4-jo laipsnio ordinais, Šv. Stanislovo 2-jo ir 3-jo laipsnio ordinais. 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Sevurallago lagerį Garių rajone, Sverdlovsko srityje. 1942 m. spalio 3 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirties bausme sušaudant. Sušaudytas 1942 m. lapkričio 21 d. Sverdlovsko kalėjime.

2019 12 27, Viekšniai

EPILOGAS

2021 m. rugsėjį vėl aplankiau Viekšnių kapines. Niekaip negalėjau rasti tos vietos. Užkalbinau bene vienintelę moterį, tuo metu buvusią ten ir ji palydėjo mane prie ieškomų kapų. Plokštė tebegulėjo ant žemės, atremta į pilkąjį granitą. Moteris pakėlė plokštę ir pridėjo prie pirminio, nulaužto, kryžiaus liekanos. "Juk čia tas pats metalas, spalva atitinka su šituo, nulaužtu kryžiumi", - pastebėjo mano naujoji pažįstama Gražina Balionytė. Kitas kryžius, aiškiai iš kito metalo, yra pricementuotas daug vėliau. Mums bešnekučiuojant, saulė išlindo iš už debesies ir kampu apšvietė paminklą. Mano jau įgudusi akis aiškiai paminklo apatinėje dalyje pamatė užrašą "kunigas JOZAPAS GAWDUSZEWCZIAS". Tai jie!!! Juozapas, Povilo ir Elenos sūnus, buvo kunigas ir vienintelis savo pavardę sulenkino. Bet jis palaidotas Anykščių rajone. Todėl vėl sunerimau.

Gražinai paaiškinau, kaip galima būtų perskaityti tokį tekstą, o ji man pažadėjo surasti, kas pritvirtins plokštę prie antkapio. Taip ir išsiskyrėme. Tiesa, sužinojau, kad ir jos giminėje yra Šiuipių.

Jau sekančią dieną Gražina sugrįžo į kapines su mano rekomenduotomis skutimosi putomis. Nuplovė samanas ir apipurškė. Štai kas parašyta antkapyje:

"Užmiga Tiewelej

Ir mes czion užmigsma,

Lajme mums

wajkialej

Jej Diewuj Patiksma.

1873 m. Padirbina sunos kunigas

Jozapas Gawdoszewczios"

Povilo ir Elenos Sedalytės Gaudėšių antkapis po sutvarkymo.

2021 m. rugsėjis.

Šaltiniai:

M. Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938

Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, 3-ias tomas 149-150 psl.

http://www.meskuiciai.lt/sv-stanislovo-baznycia/

Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinynas "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904" 2-ojoje knygoje (2014 m.)

Bronislovo Kerio video AVE MARIJA, Viekšnių senosios kapinės, 2011

"Šilalės artojas", rajoninis laikraštis, 2019 gruodžio 5 d.

Kun. Juozapo Gauduševičiaus kapo nuotraukos autorė Lilija Wierczycka Sabaliauskienė

http://laiskailietuviams.lt/failai/pdf/LL-1995-3-kovas.pdf

Viekšnių RK bažnyčios metrikinės knygos (1794-1914)