TREMTINIŲ KLEBONAS. TOBOLSKAS

KUN. B. S. KONCEVIČIUI (1836-1883) ATMINTI

 Prieš keletą metų Viekšnių senosiose kapinėse pastebėjau kunigo Benedikto Stanislovo Koncevičiaus antkapį su įrašu: „Cze els klebons tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa. Bowa gimema Weiksznu parapiyes”. Viekšnių bažnyčios krikšto metrikų knygoje rašoma: „ 1836 m. spalio 27 d. Žiogaičių k. gimė ir buvo pakrikštytas kūdikis vardu Benediktas Stanislovas, Viekšnių valsčiaus valstiečių Jono ir Julijonos Sierakauskaitės Končių, teisėtų sutuoktinių, sūnus“¹.

Liūdnas šios kilnios, tačiau užmirštos asmenybės likimas. Neįrašytas jis į Viekšnių bažnyčioje tarnavusių kunigų sąrašą, nors čia praleido savo paskutinius du metus. Tačiau gerų žmonių dėka išsaugotas ir prižiūrimas jo kapas davė pradžią mano paieškoms.

Julijonos Veronikos Magdalenos tėvai bajorai Mykolas Sierakauskas ir Veronika Nagevičiūtė, XIX a. pr. gyvenę Leckavos miestelyje, susituokė 1806-10-09 Leckavos bažnyčioje², susilaukė trejų vaikų, tačiau tėvas mirė jaunas, kai Julijonai buvo tik 5 metai. Mergina  ištekėjo už 15 m. vyresnio valstiečio Jono Končiaus. Benediktas Stanislovas buvo Končių pirmagimis. Šeimoje be jo dar gimė vienas sūnus ir trys dukros. Tėvas mirė, kai vyriausiajam buvo tik 10 metų. Po pusantrų metų motina ištekėjo už valstiečio Jono Molio ir susilaukė dar trijų vaikų.

Benedikto Stanislovo Končiaus krikšto metrika 1836 m. Viekšnių bažnyčioje

Vyriausią Julijonos sūnų Benediktą patėvis Jonas Molis išleido į kunigus. Nežinia, kokią seminariją Benediktas baigė, nes Varnių seminaristų sąrašuose jo nėra. Tačiau galima paskaičiuoti, kad Koncevičius į kunigus buvo įšventintas apie 1860 m., tad po seminarijos jaunas kunigas dar kurį laiką liko Lietuvoje, o nuo 1864 metų spalio mėnesio jis - vienos iš tremčių ir baisių kančių krašto kunigas Sibire, Tobolsko mieste. Rado ten mažą, iš rąstų suręstą bažnytėlę, kurią gerų žmonių aukomis 1848 m. buvo pasistatę tremtiniai. 

Kuo garsus šis carinės Rusijos miestas Sibire? Tobolskas nuo pat jo įkūrimo 1593 m., kai švedų armijos kariai-belaisviai ant kalvos pastatė kremlių, tapo carinės Rusijos masinio trėmimo vieta. Vien per XIX a., kai buvo sugriežtinta "etapinių katorgininkų" apskaita, manoma, jog buvo ištremta virš 800 tūkst. žmonių. Ten galiausiai pateko ir paskutinis Rusijos caras su šeima.

Lietuvių, žemaičių ir lenkų trėmimas prasidėjo po 1830 m. sukilimo. Didžiąją dalį ištremtųjų sudarė tų tautų šviesiausi, išsilavinę, kilmingi žmonės, todėl atsigavę, įsikūrę ir užsirekomendavę kaip patikimi, nemaištingi (kur jau ten pamaištausi), raštingi imperijos piliečiai, kreipėsi į vietinę administraciją su prašymu leisti pasistatyti katalikiškus maldos namus. 1843 m. Gubernatorius leido katalikų bendruomenei pasistatyti bažnyčią. Ją, skirtą Švenčiausiajai Apvaizdai, 1848 m. pastatė kun. Rudolfas Jurgelevičius (Jurgielewicz)³, tačiau bendruomenė įforminta kaip parapija tik 1868 m. Benedikto Koncevičiaus pastangomis, gavus vidaus reikalų ministro patvirtinimą su 500 rublių metiniu atlyginimu. Nuo tada Tobolsko katalikų maldos namai įgijo parapijos bažnyčios rangą. Tuo metu Tobolsko gubernijoje katalikų buvo 4085, dauguma jų - lenkai, po jų – lietuviai ir žemaičiai. Joje jau 4 metus (nuo 1864 m. spalio mėn.) kunigo pareigas ėjo iš Lietuvos atsiųstas jaunas žemaitis kunigas Benediktas Koncevičius⁴. Bažnyčios internetiniame puslapyje išvardinti visi šioje šventovėje tarnavę kunigai, bet Koncevičius tarsi buvo užmirštas ir jį iš savotiškos tremties tik po 17 metų namo sugrąžino negailestinga liga.

Kodėl carinei Rusijai prireikė pastovaus kunigo tokiame Dievo užmirštame kančių krašte? Reikalas - paprastas. Rusai, patys tuo metu dar tvirtai tikintys, prie mirštančių kalėjimuose ir katorgoje leisdavo pakviesti kunigą. O tas kunigas būdavo surandamas tarp tų pačių tremtinių. Rašoma, kad žandarus siutindavo lenkiškai tarp savęs besišnibždantys mirštantysis ir šventikas, baimintasi dėl kažkokių paslapčių nutekėjimo ir todėl nuspręsta pakviesti pastovų, kontroliuojamą šventiką.

Nuostabaus atsitiktinumo dėka mano pirmąją istorijos dalį Facebook‘e apie kleboną Koncevičių perskaitė tuo metu Tobolsko archyve medžiagą rinkę du Lietuvos istorikai. Jau tą pačią naktį buvo sutarta, kad jie nupirks man abiejų bylų apie Koncevičių kopijas.

Pirmoji užvesta byla⁵ su kun. Konvevičiaus pavarde ir pirmasis darbas, kurį padarė jaunasis kunigas, tai kreipimasis į generalgubernatorių su prašymu pateikti jam 1867 m. Tobolske ir apylinkėse gimusių, susituokusių ir mirusių sąrašus. Prašyme nurodyta, kad į sąrašą įtrauktų „visus mirusius, tame tarpe, vyresnius nei 90 metų, nekrikštytus vaikus, palaidotus šalia kapinių, rastus mirusiųjų kūnus, įtraukti  į sąrašą ir nesantuokinių vaikų gimimus...“ Nuo tada Koncevičius pradėjo vesti tvarkingas bažnytinių metrikų knygas, kurios dabar saugomos Tobolsko valstybiniame archyve. Vien už tai galima nusilenkti šiam žmogui, juk tremtyje atsidūrė iškiliausi, kilmingiausi Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos piliečiai, dalyvavę ar kitaip prisidėję prie abiejų sukilimų. Jei ne šios išlikusios Tobolsko bažnyčios knygos, šie tremtiniai ir katorgininkai būtų dingę be žinios.

Antroji byla⁶ apie Koncevičių pradėta 1879 metais, kai Mogiliovo archivyskupas metropolitas parašė laišką Tobolsko gubernijos viršininkui (policijos). Jame rašoma, kad Tobolsko parapijiečiai kreipėsi į jį „su prašymu pagerbti jų parapijos kleboną Benediktą Koncevičių garbingu apdovanojimu už jo 15 metų trunkantį rūpestį bažnyčia, jo gerumą savo parapijiečiams, rūpestį vargingai gyvenančiais, nesavanaudiškumą ir patikimumą“. Metropolitas atsakė, kad iš savo pusės jis neturi nieko prieš  tokį apdovanojimą, tačiau kreipiasi į vietinę valdžia motyvuodamas tuo, kad „jis asmeniškai nepažįsta minimo kunigo, kad Tobolskas jam nepasiekiamas ir nepažįstamas kraštas“.

Taip byloje atsiranda slaptas 1879 m. kovo 12 d. Vidaus reikalų ministerijos, Tikybos departamento  viršininko raštas su prašymu informuoti apie Koncevičiaus veiklą, ryšius, pažiūras...

Atsakymą Tobolsko gubernatoriui pateikia policmeisteris tik 1879 m. spalio 12 dieną. Jame rašoma: "<...> turiu garbės pranešti, kad Tobolsko katalikiškos parapijos klebonas Koncevičius – žmogus ramus, charakterio minkšto, gyvenimo būdas – pakankamai uždaras, labai gero elgesio ir politiniame gyvenime nedalyvauja". Ar buvo apdovanotas Koncevičius, informacijos nėra, tačiau jį prisiminė ir po 17 metų "tremties", sunkiai sergantį džiova, pagaliau išleido namo į gimtąją Viekšnių parapiją.

Pirmasis krikšto Viekšnių bažnyčioje įrašas su kunigo Benedikto Koncevičiaus pavarde yra įrašytas 1881 m. gegužės 3 d. Sunkiai sirgdamas, nešildomoje speigo kaustomoje Viekšnių bažnyčioje 1883 m. gruodį jis pakrikštijo kasdien po du-tris vaikus.  Paskutinį vaiką krikštijo  gruodžio 26 dieną ir atgulė į ligos patalą. „1883 m. kovo 8 d. Viekšnių mieste nuo džiovos mirė 48 metų kunigas Benediktas Koncevičius, buvęs Tobolsko klebonas, ištarnavęs bažnyčiai 23 metus. Jo kūną vikaras Aleksandras Vielavičius kovo 11 d. palaidojo parapijinėse Viekšnių kapinėse“⁷. Štai tokioje vietoje ir su tokiais ypatingais savo parapijiečiais 17 metų koja kojon per visas negandas praėjo mūsų Žemaitijos žmogus Benediktas Stanislovas Končius-Koncevičius ir grįžęs gimtinėn amžinam poilsiui atgulė Viekšnių senose kapinėse.

Benedikto Koncevičiaus mirties metrika 1883 m.

1893 m. buvo gautas Gubernatoriaus leidimas Tobolske statyti akmeninę bažnyčią. Su sąlyga, kad pinigai bus renkami tik vienerius metus ir tik Tobolsko gubernijoje. O, kaip gi… Pinigai slapčiausiais būdais keliavo iš visos carinės Rusijos! Ypač dosniai statybas parėmė vieno lietuviškos dvarininkijos atstovo, turtingo Rusijos pramonininko ir pirklio našlė Anželika Poklevskaja-Kozioll, perdavusi komitetui 3000 rublių. Bažnyčia suprojektavo varšuvietis architektas Konstantinas Vaicekauskas. Nors visos sąlygos buvo įvykdytos, kertinis akmuo buvo pašventintas tik 1897 m. Statybos baigtos 1905 m., tačiau leidimas pašventinti ir pradėti parapijiečiams rinktis į pamaldas buvo gautas dar po 2 metų. Po revoliucijos parapija 1923 m. panaikinta, bažnyčios bokštai nugriauti, joje įkurta darbininkų valgykla, nuo 1950 m. - kino salė. 1993 m. bažnyčia gražinta tikintiesiems, 2004 m. baigta restauruoti.

Šaltiniai:

¹ Viekšnių RKB krikšto metrikų knyga (1835-1844), EAIS f. 3005, ap. 36, b. 3, nr.164, l. 68;

² Telšių vyskupijos santuokos metrikų knyga (1806), EAIS f. 669, ap. 1, b. 369, l. 683 d.;

³ Ks. Wojciech Matuszewski, Tobolsk: Kościół zesłańców, 2011-01-06;

⁴ ru.wikipedia, Храм Пресвятой Троицы (Тобольск);

⁵ Tobolsko valst. archyvas (Тобольский госархив) f. 152, ap. 4, b. 3;

⁶ Tobolsko valst. archyvas (Тобольский госархив) f. 152, ap. 8, b. 179;

⁷ Viekšnių dekanato mirties metrikų knyga (1883) EAIS f. 669, ap. 8, b. 58, nr.56, l. 10.

2018-2021