VAKHTANG KIKABIDZE
Aš jį prisimenu būtent tokį: su skrybėle ir dryžuotu kostiumu. Visose Tbilisio vitrinose kabėjo 1983 m. kalendoriniai plakatai su šia nuotrauka.
1983 m. sausio pradžioje viešėjau Tbilisyje draugų šeimoje. Paskutinį vakarą manęs paklausė, ką dar norėčiau pamatyti? Nusišypsojau ir atsakiau, kad pamačiau tiek daug, jog liko tik neįmanoma svajonė - pamatyti gyvą Kikabidzę. Mano bičiulis surinko telefono numerį ir juokdamasis kažką gruziniškai kalbėjo. Supratau tik "gogo Kaunas" (mergina iš Kauno). Padėjęs ragelį sako: "Staigiai renkis, važiuojam pas Kikabidzę". Negalėjau patikėti! Gyvenau pačiam senamiesčio cente, kilome į kalną, į daugiabučių rajoną. Dabar, sako, užlipk į trečią aukštą, tiesiai bus metalinės durys, paskambink ir, kai paklaus, kas ten, pasakyk, kad nuo Nanos. Durys atsivėrė, vos nuspaudžiau skambučio mygtuką. Tarpduryje stovėjo pats Vakhtangas, labai aukštas, barzdotas ir su plačiausia šypsena veide. Gruzinišku papročiu pakštelėjo į abu skruostus, o aš puoliau atsiprašinėti už savo įžūlų norą va taip sau įsiveržti į man nepažįstamo žmogaus namus.
Ta Nano, kuriai paskambino bičiulis, buvo Kikabidzės žmonos giminaitė, gera mano draugo pažįstama. Padovanojau aktoriui sklandytuvo nuotrauką, o jis man - tą didelį kalendorių su linkėjimais. Šnekučiavomės kokias 15-20 minučių, kol į jų butą nesugūžėjo televizijos iš Leningrado grupė.
Štai toks Kikabidzė ir išliko mano atminty. Nepaprasto paprastumo neeilinis Žmogus.
RIP
2023 01 16
Komentarai
Rašyti komentarą